Memetika
Memetika – unikalių kultūrinės informacijos vienetų – memų – tyrimų sritis, kuri remiasi analogija su Čarlzo Darvino evoliucijos teorija. Proponentai apibūdina memetiką kaip požiūrį į kultūros informacijos perdavimą pagal evoliucinius modelius, laiko memus kultūros vienetais, kurie patys evoliucionuoja ir turi savybę „daugintis“ kaip žmonių genai. Pagal analogiją su genetika, tiriančia genus, memų tyrimų sritis buvo pavadinta memetika. Memetikos mokslinis statusas yra prieštaringas. Daugelio mokslininkų memetika kritikuojama kaip pseudomokslas.[1] Memetika reiškia tradicinį susirūpinimą dėl idėjų ir įsitikinimų tiesos, o ne į tai, kad daugiausia dėmesio būtų skiriama idėjų ir įsitikinimų sėkmei.[2]
Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Terminą „memas“, padėdamas pamatus memetikai, įvedė britų biologas Ričardas Dokinsas. Jis išgarsėjo, kai 1976 m. parašė knygą „Savanaudiškas genas“, joje išpopuliarinęs genocentrišką požiūrį į evoliuciją.[3] 1997–2005 m. buvo leidžiamas profesionalus žurnalas „Journal of Memetics“.[4][5]
Memų plitimo modelis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Memų pavyzdžiais gali būti patarlės, skambios frazės, anekdotai, melodijos, grafiniai simboliai, idėjos, religinės koncepcijos. Pasak Dokinso, memai panaudoja žmonių sąmones kaip savotiškas bazes, kuriose dauginasi ir keičiasi, „peršokdami“ nuo vieno individo prie kito. Memai replikuojasi naudodamiesi tiesiogine komunikacija ir imitacija, žmogaus protu naudodamiesi panašiai, kaip virusai naudojasi DNR medžiaga. Memai suformuoja memų kompleksus panašiai, kaip genų rinkiniai suformuoja kūną arba rūšies genofondą. Memai replikuojasi imitacijos dėka. Jei pradedama niūniuoti kažkur nugirsta melodija, galima sakyti, kad melodija yra ką tik replikavęsis memas, o jo nešėjas ką tik užsikrėtė memu.
Memetika memo plitimą aprašo pagal tokį patį modelį, koks yra naudojamas virusologijoje: virusas naudojasi tam tikra medija, kurioje užsikoduoja. RNR/DNR virusų atveju medija yra pati DNR statybinė medžiaga – DNR/RNR sekos. Virusas keliauja iš vienos ląstelės į kitą, kur įsiskverbęs į esamą DNR struktūrą paverčia ląstelę nauju šeimininku. Ląstelė pagal DNR užkoduotas instrukcijas gamina savęs kopijas. Memetikoje taikomas toks pat modelis. Pagal memo platinimo programą, šeimininkas užkoduoja memą tam tikroje medijoje, o gavėjas jį iškoduoja iš medijos, o memas toliau plinta.
Gyvybės ciklo struktūra memetikoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Memų gyvybės ciklas yra panašus į parazitų gyvybės ciklą.
- Perdavimo fazė. Memo nešiotojas užkoduoja memą į pranešimą – kalbos sakinį, el. pašto žinutę, muzikinį CD ar skulptūrą iš molio. Pasirenkama medija priklauso nuo memo prigimties, sudėtingumo, reikiamo kopijavimo tikslumo.
- Dekodavimo fazė. Memo replika atsiduria gavėjo sąmonėje. Dažniausiai dekodavimo procesai būna automatiniai, nesąmoningi.
- Užkrėtimo fazė. Memas jau įsitvirtinęs šeimininko sąmonėje. Jei memo gavėjas neprisimena memo, laikoma, kad jis neužsikrėtė, jei pamena memą, bet savo elgesiu to neparodo ir nereaguoja, jis tampa memo nešiotoju. Jei šeimininko elgsena pasikeitė, jis buvo užkrėstas memu ir gali perduoti memą kitiems.
- Plitimo fazė. Paprastai memas save replikuoja, plinta ir sėja šį užkratą. Kai kurie memai nepritampa prie naujo šeimininko, todėl stengiasi išplisti kuo greičiau susikurdami savo kopijų. Kiti memai prisitaiko išgyventi viename šeimininke ilgą laiką ir plisti tik per tam tikrus atributus atitinkančius šeimininkus. Tokių memų plitimas užtrunka.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Benitez-Bribiesca L. Memetics: A dangerous idea. 2001
- ↑ Kantorovich, Aharon (2013) An Evolutionary View of Science: Imitation and Memetics.
- ↑ Burman, J. T. (2012). „The misunderstanding of memes: Biography of an unscientific object, 1976–1999“. Perspectives on Science. 20 (1): 75–104. doi:10.1162/POSC_a_00057.
- ↑ «Journal of Memetics» Archyvuota kopija 2009-12-01 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ „Index to all JoM-EMIT Issues“. Journal of Memetics. Suarchyvuotas originalas 2011-08-10. Nuoroda tikrinta 2009-10-27.