Merkelis Račkauskas
| Merkelis Račkauskas | |
|---|---|
| Gimė | 1885 m. sausio 18 d. Šiaudinė, Papilės valsčius |
| Mirė | 1968 m. sausio 7 d. (82 metai) Kaunas |
| Palaidotas (-a) | Antakalnio kapinėse |
| Tėvas | Juozapas Račkauskas |
| Motina | Konstancija Kauneckaitė |
| Sutuoktinis (-ė) | Elena Latinskaitė |
| Vaikai | Eliza Venclovienė, Marija Cvirkienė, Vytautas Račkauskas |
| Veikla | literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas |
| Alma mater | Odesos universitetas |
Merkelis Račkauskas (1885 m. sausio 18 d. Šiaudinėje, Papilės valsčius, Šiaulių apskr. – 1968 m. sausio 7 d. Kaune) – literatūros tyrinėtojas, vertėjas, pedagogas, klasikinės filologijos profesorius.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1902–1903 m. Kurtuvėnuose mokė grafo Pliaterio vaikus. 1904 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją. 1904–1906 m. Peterburgo universitete studijavo teisę. 1910 m. baigė Odesos universitetą (klasikinės graikų ir lotynų kalbos). Po studijų mokytojavo Bolgrado (Odesos sritis) ir Chersono gimnazijose, dėstė klasikines kalbas.[1]
1920 m. su šeima grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti Panevėžyje. 1921–1923 m. Panevėžio gimnazijos, mokytojų seminarijos mokytojas. 1923–1927 m. Mažeikių gimnazijos direktorius ir Lietuvos universiteto dėstytojas. 1927–1940 m. Švietimo ministerijos vidurinių mokyklų inspektorius-vizitatorius.
1940–1941 m. Kauno 3-osios gimnazijos direktorius. 1941–1944 m. Kauno suaugusiųjų gimnazijos mokytojas. 1944–1949 m. Kauno, 1949–1967 m. Vilniaus universiteto klasikinės filologijos profesorius.
1993 m. Mažeikių vidurinei mokyklai (nuo 1996 m. gimnazija) suteiktas Merkelio Račkausko vardas.
Brolis Karolis Račkauskas-Vairas, anūkas Tomas Venclova.
Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Parengė lotyniškų sentencijų rinkinį (1928 m.), populiarių pasakojimų knygelę „Romėnų senybės“ (1929 m.), Cezario, Horacijaus, Livijaus ir kitų romėnų autorių komentarų, Graikų kalbos gramatiką (1-2, 1930, 1934 m.), romėnų literatūros chrestomatiją „Anthologia latina“ (su J. Vosyliumi, 1-3, 1938–1940 m.), lotynų kalbos vadovėlių aukštosioms (Lotynų kalba, su E. Frolovu, 1952 m.) ir vidurinėms (Lotynų kalbos vadovėlis, su J. Starkumi, 1950 m.) mokykloms.
Išvertė Platono dialogus (1927–1935, 1968 m.), Erazmo Roterdamiečio „Pagiriamąjį žodį kvailybei“ (1947 m.), Lukrecijaus „Apie daiktų prigimtį“ (1964 m.). Paskelbė straipsnių iš antikinės literatūros.[2]
Paliko atsiminimų rankraščių apie Žemaitiją ir Šiaulius.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1930 m. vasario 16 d. apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu už ypatingus nuopelnus Lietuvai.
- 1965 m. LSSR nusipelnęs mokslo veikėjas.[3]
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Merkelis Račkauskas. Užrašai. Dvidešimt metų (1885–1905) Žemaitijos užkampy (sud. Tomas Venclova). – V.: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2008. – ISBN 978-9955-69-874-6
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ http://www.vilniausmuziejai.lt/1_paroda.htm
- ↑ http://www.lle.lt/FMPro?-db=lle2004.fp5&-format=detail.htm&-lay=straipsnis&-op=eq&a=r&-max=2147483647&-recid=41899&-find=[neveikianti nuoroda]
- ↑ Merkelis Račkauskas. Tarybų Lietuvos enciklopedija, T. 3 (Masaitis-Simno). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1987. // psl. 480
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Nuotraukų albumas
- Mičiulis J. Panevėžio mokytojų seminarija prieš karą ir dabar. Panevėžys, 1929.