Meidži restauracija
Meidži restauracija (jap. 明治維新 = Meiji ishin) – laikotarpis nuo 1868 m. iki 1912 m. atkūrus imperatoriaus valdžią Japonijoje, valdant Imperatoriui Meidži. Nors būta imperatorių ir prieš Meidži restauraciją, įvykiai šiuo laikotarpiu atkūrė bei konsolidavo politinę valdžią Japonijos Imperatoriaus rankose.
Atkurtos valdžios tikslai buvo išreikšti naujojo imperatoriaus Priesaikos Chartijoje. Restauracija sukėlė didelių pokyčių Japonijos politiniame, ekonominiame bei socialiniame gyvenime, kuris vystėsi Japonijos Edo ir Meidži laikotarpių sankirtoje. Japonija tapo modernia, pasaulyje pripažinta tauta.
Sąjungos ir sąjungininkai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Meidži restauracijos pagrindas buvo 1866 m. Sacuma – Čiošiu Sajunga tarp Saigo Takamori ir Kido Takayoshi, dviejų reformas propaguojančių lyderių. Šie du lyderiai rėmė Imperatorių Komei (Imperatoriaus Meidži tėvą). Pasipriešinti valdančiajam Tokugava šiogūnatui ir atkurti Imperatoriaus valdžią buvo suburta Sakamoto Rioma. Po Imperatoriaus Komei mirties 1867 m. sausio 30 d., Imperatorius Meidži perėmė sostą vasario 3 d. Šiame periode Japonija nuo feodalinės satvarkos perėjo į rinkos ekonomiką bei susidūrė su didele Vakarų įtaka.
Priežastys
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tenpo eros (天保年号 Tenpou nengou) (1830–1844 m.) metu Japonijoje žlugo Tokugavos šiogūnatas (徳川幕府 Tokugawa bakufu) ir susikūrė Meidži valstybė. Dėl vidaus ekonominių problemų bei susiskaldymo tarp Šiogūno ir jo vasalų, vyriausybė pradėjo Tenpo reformas, bet nesėkmingai. Prasidėjo badas, kuris kurstė valstiečių sukilimus, kylo nerimas dėl užsienio šalių (Rusijos) ekspansionizmo, Didžioji Britanija bei JAV pareikalavo atidaryti prekybos uostus Japonijoje, taip užbaigiant Japonijos izoliacionizmo politiką.
XIX amžiuje Europos šalių prekybos keliai driekėsi po visą pasaulį. Didžioji Britanija, Nyderlandai, Prancūzija rengė ekspedicijas į Japonijos, Kinijos, Korėjos vandenis prekybos keliams plėsti. Vakarų karinė galia bei sparčiai besivystanti industrializacija kėlė nerimą Japonijos lyderiams, bet tuo pat metu ir kurstė susidomėjimą bei norą ieškoti naujovių šalies vystymuisi.
Kai Jungtinės Amerikos Valstijos, pareikalavo atidaryti prekybos uostus, grąsinant kariniu atsaku, po šalį pasklido šūkis „garbė imperatoriui, lauk barbarus“ (尊皇攘夷 Sonnou joui). Mirus Iesada Tokugava (1824–1858 m.), sostas liko be palikuonių, Japonijoje pradėta svarstyti apie tolimesnį šalies valdymą.[1]
Šiogūnato pabaiga
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tokugava Šiogūnato oficiali pabaiga buvo 1867 m. lapkričio 9 d., kai Tokugava Yoshinobu, 15-tasis Tokugava Šiogūnas, „perleido privilegijas į Imperatoriaus rankas“ ir pasitraukė iš savo pareigų po 10-ties dienų. Tai iš esmės buvo imperinio valdymo „restauracija“ (Taisei Hokan), nepaisant to Yoshinobu turėjo nemažai įtakos iki 1863 m. sausio 3 d., kai jaunojo imperatoriaus įsakymu restauracija viviškai įsigaliojo.[2]
Netrukus po to 1868 m. sausį, prasidėjo Bošin karas (Drakono metų karas). Toba mūšio lauke Čiošiu ir Sacumo kariuomenė nugalėjo buvusio šiogūno armiją. Imperatorius galėjo perimti visą valdžia iš Jošinobu, taip pradėdamas oficialiąją restauraciją. 1868 m. sausio 3 d. Imperatorius išleido savo valdžios restauracijos oficialią deklaraciją:
„Japonijos Imperatorius paskelbia visoms suverenioms užsienio šalims taip pat jų pavaldiniams, kad Tokugava Yoshinobu, jo paties prašymu, buvo duota teisė sugrąžinti vadovaujamą galią. Nuo šiol mes vykdysime aukščiausią valdžią visoje šalies vidaus ir išorės politikoje. Todėl Imperatoriaus titulas privalo būti pakeistas į Taikun, pagal sutarties sudarymo sąlygas. Pareigūnai paskirti tvarkyti mūsų užsienio politiką. Tikimės, kad sutarties atstovai pripažins šį pranešimą.“ – Mutsušito, 1868 m. sausio 3 d.[3]
Motyvai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Meidži restauracijai vykdyti buvo kelios priežastys. Japonija buvo atsilikusi nuo Europos valstybių. Tai išryškėjo, kai iš JAV į Japoniją atvyko Komodoras Matjusas C. Peris su sutartimi, reikalaujančia atidaryti Japonijos uostus prekybai. Peris atvyko su karo laivų armada, kurios ginkluotė ir technologija gerokai pranoko japonų. Meidži Restauracijos vadovai atkūrė imperatoriaus valdžią, kad sustiprintų Japoniją prieš kolonizacijos keliamą pavojų tuo laikotarpiu. Taip užbaigta Sakoku era (išorinės ryšių politika, gyvavusi apie 250 metų, skiriant mirties bausmę užsieniečiams, kurie kirto Japonijos sieną ar Japonijos piliečiams, kurie buvo išvykę iš Japonijos). Žodis „Meidži“ reiškia „šviesus valdymas“ ir jo tikslas buvo sujungti modernią pažangą su tradicinėmis rytų vertybėmis.[4]
Pagrindiniai lyderiai – Ito Hirobumi, Matsukata Masayaoshi, Kido Takayoshi, Itagaki Taisuke, Yamagata Aritomo, Mori Arinori, Okubo Toshimici ir Yamaguchi Naoyoshi. Mori Arinori vadovavo įžymių intelektualų grupei, kuri 1873 m. sukūrė Šešių Meidži bendruomenę, kurios tikslas buvo toliau tęsti „civilizacijos ir švietimo skatinimą“ pasitelkus modernias moralines vertybes bei idėjas. Tačiau, restauracijos metu, politinė valdžia perėjo iš Tokugawa Šiogunato prie oligarchijos, kuriai vadovavo minėti asmenys. Didžiausią įtaką turėjo lyderiai iš Satsuma provincijos (Okubo Toshimichi ir Saigo Takamori) ir Čiošiu provincijos (Ito Hirobumi, Yamagata Aritomo ir Kido Takayoshi). Tokia padėtis atspindėjo tradicinę imperinio valdymo praktiką – Japonijos valdovas yra dvasinis šalies autoritetas, o ministrai valdo šalį pasitelkdami Imperatoriaus vardą.
Padariniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Meidži Restauracija paspartino Japonijos industrializaciją, pavertė Japoniją svarbia pasaulyje karine jėga. 1905 m. paskelbtas „Praturtink šalį, sustiprink karinę galią“ šūkis.
Meidži oligarchija formuodama Imperatoriaus valdžios aparatą pirmiausia ėmėsi priemonių perimti valdžią, ją konsoliduoti.
Administracinė reforma
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]1868 m. visos Tokugawa žemės buvo konfiskuotos ir perleistos „imperijos kontrolei“ pagal naująją Meidži vyriausybės prerogatyvą. Remiantis Fuhanken sachisei, vietovės buvo suskirstytos į tris tipus: miesto prefektūras, kaimo prefektūras ir jau turimas valdas. 1869 m. Tosa, Hizen, Satsuma ir Čiošiu teritorijų vasalai, kurie labiausiai priešinosi šiogunatui, buvo priversti „sugrąžinti teritorijas Imperatoriui“. Vėliau ir kiti vasalai buvo įtikinti pasielgti taip pat, pirmą kartą sukuriant centrinę valdžią Japonijoje, turėjusią tiesioginę kontrolę visoje teritorijoje.
1871 m. buvo paskelbta, kad visos teritorijos turi būti sugrąžintos Imperatoriui. Apytiksliai 300 teritorijų buvo paverstos prefektūromis ir kiekvienai priskirtas valstybės gubernatorius. Iki 1888 m., per keletą etapų, nemažai prefektūrų buvo sujungtos, taip sumažinant jų skaičių iki 75. Vasalams buvo prižadėta 1/10 jų teritorijų pajamų. Vėliau jų skolos bei išmokos samurajams perimtos valstybės.
Samurajų klasės pokyčiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Oligarchai taip pat stengėsi panaikinti keturių klasių visuomenę.
Visoje Japonijoje tuo metu buvo 1,9 milijonų samurajų (10 kartų daugiau nei Prancūzijos privilegijuotų klasių iki 1789 m. Prancūzijos Revoliucijos). Be to, Japonijoje samurajus buvo ne tik eilinis valdytojas, bet ir Šiogunato vasalas. Kiekvienam samurajui buvo nustatytos stipendijos, jų išlaikymas kėlė valstybei didelę finansinę naštą. Tai vertė oligarchus imtis veiksmų. Nepaisant tikrųjų ketinimų, oligarchai pradėjo lėtą bei atsargų procesą, samurajų klasei panaikinti. Pirmiausia, 1873 m. buvo paskelbta, kad samurajų stipendijos bus apmokestinamos etapais. Vėliau, 1874 m., samurajams buvo suteikta galimybė keisti savo stipendijas į vyriausybės obligacijas. Galiausiai, 1876 m., tai tapo privaloma visiems samurajams.
Kariuomenės reforma
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Reformuojant kariuomenę, 1873 m. vyriausybė išleido šauktinių įstatymą visoje šalyje, kuris įpareigojo visus vyrus sulaukus 21 metų tarnauti ginkluotosiose pajėgose ketverius metus, po to dar trejus metus rezerve.
Japonijos kariuomenės stiprinimas nacionaliniu lygiu pavertė Japoniją augančia pasauline jėga. Prie to prisidėjo ir Kinų-Japonų bei Rusų-Japonų karų laimėjimai.
Vienas iš pagrindinių skirtumų tarp samurajų ir valstiečių klasių buvo teisė turėti ginklus; ši senovės privilegija buvo staiga suteikta kiekvienam vyrui. Taip pat, miestuose samurajams buvo uždrausta nešioti kardą ar kitus ginklus, rodžiusius jų statusą.
Samurajų reakcija į reformas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Tai sukėlė didelį samurajų nepasitenkinimą, kilo daug riaušių. Vieni didžiausių neramumų buvo Satsumo sukilimas kuriam vadovavo Saigo Takamori, kuris galiausiai virto pilietiniu karu. Tačiau, šis sukilimas greitai numalšintas naujai sukurtos Imperatoriškosios Japonijos Armijos, apmokytos vakarietiška taktika ir aprūpinta naujais ginklais. Naujosios armijos branduolys buvo sudarytas iš Tokijo policijos pajėgų, kurią sudarė didžioji dalis buvusių samurajų. Samurajų era baigėsi. Vėliau vyko vis mažiau sukilimų, pamažu samurajai prarado savo reikšmę ir įsijungė į naują visuomenę. Samurajų karinės dvasios idealas išliko romantine forma, dažnai naudota kaip propaganda 20 amžiaus pradžioje, Japonijos Imperijos karuose.
Dauguma samurajų buvo patenkinti, nepaisant to, kad jų statusas buvo panaikintas. Jie rado darbus vyriausybės biurokratijoje, kuris ne ką mažiau atspindėjo elitinę klasę. Kadangi samurajai buvo labiau išsilavinę nei didžioji visuomenės dalis, jie tapo mokytojais, ginklų kūrėjais, vyriausybės pareigūnais ar karininkais.
Žemės reformos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Oligarchai taip pat pradėjo įvairias žemes reformas. Visų pirma jie įteisino nuomos sistemą, kuri gyvavo Tokugavos laikotarpiu. Nepaisant bakufu pastangų panaikinti keturių visuomenės klasių sistemą, dalis ūkininkų išnuomuodavo žemes kitiems ūkininkams, taip tapdami turtingi. Tai labai sutrikdė aiškiai bakufu apibrėžtą klasių sistemą, prisidėjo prie jos žlugimo.
Bendrinės kalbos įtvirtinimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Siekiant sukurti stiprią centralizuotą valstybę, tuo pačių pabrėžiant jos tautinį tapatumą, įtvirtintas nacionalinis dialektas – bendrinė kalba, pagrįsta Tokijo samurajų klasės dialektu. Ji pakeitė vietines bei regionines tarmes bei tapo švietimo, žiniasklaidos, valdžios ir verslo sferų kalba.[5]
Pramonės augimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Sparti industrializacija bei Japonijos modernizavimas, masiškai padidino gamybą ir išplėtė infrastruktūrą. Japonijoje statyti laivų fabrikai, geležies lydyklos, gamintos verpimo staklės, kurios vėliau buvo parduodamos gerus ryšius turintiems verslininkams. Bendrovių įmonės Vakarų technologijas, gautas žinias panaudodavo įvairių daiktų gaminimui bei jų pardavimui tarptautinėje rinkoje. Į išaugusias pramonines zonas tuo metu vyko didelė migracija iš kaimiškų regionų. Pramonė prisidėjo prie nacionalinio geležinkelio, šiuolaikinių ryšių plėtros.[6]
| Metai | Produkcija/eksportas, metinis vidurkis (tonomis) |
|---|---|
| 1868-1872 | 1026/646 |
| 1883 | 1682/1347 |
| 1889–1893 | 4098/2444 |
| 1899–1903 | 7103/4098 |
| 1909–1914 | 12460/9462 |
Vykstant industrializacijai išaugo anglių paklausa. Jų produkcijos didėjimas matomas apačioje.
| Metai | Anglies produkcija |
|---|---|
| (milijonai metrinių tonų) | |
| 1875 | 0,6 |
| 1885 | 1,2 |
| 1895 | 5 |
| 1905 | 13 |
| 1913 | 21,3 |
Aglis buvo naudojama garlaiviuose ir traukiniuose. Šių sektorių augimas matomas apačioje.
| Metai | Garlaivių skaičius |
|---|---|
| 1873 | 26 |
| 1894 | 169 |
| 1904 | 797 |
| 1913 | 1,ž 514 |
| Metai | Bėgių ilgis (km) |
|---|---|
| 1872 | 29 |
| 1883 | 390 |
| 1887 | 1 030 |
| 1894 | 3 400 |
| 1904 | 7 600 |
| 1914 | 11 400 |
Rezultatai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Meidži restauracija ir jos rezultatai paveikė Japonijos identitetą, Japonija pirmoji iš Azijos šalių tapo modernia valstybe pagal europietišką modelį. Jis pakeitė tradicinę konfucijau hierarchinę tvarką, anksčiau vyravusią dėl Kinijos įtakos.[7]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Sandra Jaselevičiūtė, 2016 Birželio 2 http://azijoszinynas.vdu.lt/japonija/meidzi-restauracija-2/ E-straipsnis.
- ↑ "„Restauraciją“ galima datuoti 1868 Sausio 3 Imperinės valdžios įsakyme. " Jansen (2000), p. 334
- ↑ Cituota ir išleista iš A Diplomat in Japan, Sir Ernest Satow, p. 353
- ↑ Hunt, Lynn, Thomas R. Martin, Barbara H. Rosenwein, R. Po-chia Hsia et al.. The Making of the West, Peoples and Cultures. Vol. C. 3rd ed. Boston: Bedford/ St. Martin’s, 2009. 712-13.
- ↑ Bestor, Theodore C. "Japan. " Countries and Their Cultures. Eds. Melvin Ember and Carol Ember. Vol. 2. New York: Macmillan Reference USA, 2001. 1140–1158. 4 vols. Gale Virtual Reference Library. Gale. Pepperdine University SCELC. 23 Lapkritis 2009
- ↑ Yamamura, Kozo. "Success Illgotten? The Role of Meiji Militarism in Japan’s Technological Progress. " The Journal of Economic History 37.1 (1977). E-straipsnis.
- ↑ Shih, Chih-yu (Spring 2011). „A Rising Unknown: Rediscovering China in Japan’s East Asia“. China Review. Chinese University Press.
Kiti šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Beasley, William G. (1995). The Rise of Modern Japan: Political, Economic and Social Change Since 1850. New York: St. Martin’s Press.
- Jansen, Marius B. (2000). The Making of Modern Japan. Cambridge: Harvard University Press.
- Jansen, Marius B.: The Meiji Restoration, in: Jansen, Marius B. (ed.): The Cambridge history of Japan, Volume 5: The nineteenth century (New York: Cambridge UP, 1989), pp. 308–366.
- Robert W. Strayer, Ways of the World with Sources Vol. 2 (2nd ed.), pp 950 (2013)
- Essay on The Meiji Restoration Era, 1868–1889 on the About Japan, A Teacher’s Resource website