Medijų ir informacinis raštingumas

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus. Jei galite, sutvarkykite.

Studentai kompiuterių auditorijoje

Medijų ir informacinis raštingumas – edukacinė paradigma, skirta ugdyti informacijos vartotoją. Integralus požiūris į informacijos, medijų ir raštingumo koncepcijas apima ne tik vartotojų informacinę elgseną, bet ir vartotojo veikimą infosferoje. Medijų (žiniasklaidos priemonių ir kanalų) pažinimas, informacijos valdymo (paieškos ir tvarkymo) įgūdžiai vysto asmens medijų ir informacinio raštingumo kompetenciją.

UNESCO medijų ir informacinį raštingumą apibrėžia kaip terminą, kuris aprėpia visas medijas ir žiniasklaidą (spauda, radijo ir televizijos laidos, kino filmai, reklama, internetas ir kt.) ir kitus informacijos teikėjus, įskaitant bibliotekas, archyvus, muziejus.

Anot medijų ir informacinio raštingumo specialistų Silvijos Bresel (Sylvia Bräsel) ir Torsteno Kargo (Thorsten Karg), medijų ir informacinis raštingumas yra viena iš bendrojo raštingumo sričių. Žodžio „raštingumas“ pradinė reikšmė yra „mokėti skaityti ir rašyti“. XXI amžiuje žodis „raštingumas“ apima medijų ir informacinį raštingumą. Žinodami, kaip naudotis visomis medijų formomis, asmenys geriau supranta greitai besikeičiantį pasaulį. Spauda, radijas ir televizija, internetas ir kitos skaitmeninės komunikacijos technologijos yra svarbios norint rasti reikiamą informaciją ir prisijungti prie viešojo diskurso.

Raštingumas UNESCO apibrėžiamas gebėjimais atpažinti, suprasti, interpretuoti, kurti, bendrauti, skaičiuoti ir naudoti atspausdintus bei parašytus duomenis įvairiose situacijose. Mokslininkai teigia, kad moderniame pasaulyje asmenys vis daugiau laiko skiria savarankiškam turinio įsisavinimui, todėl viena iš raštingumo sričių tampa bendrieji gebėjimai naudotis šiuolaikinėmis medijomis ir informacijos ištekliais.

Laikui bėgant keičiasi informacinio raštingumo koncepcijos pritaikymas visuomenės poreikiams. Amerikos bibliotekų asociacija apie 2000 metus parengė pozityvistinės perspektyvos „Informacinio raštingumo gebėjimų standartus aukštajam mokslui“, po dešimtmečio ėmė peržiūrėti informacinio raštingumo koncepciją ir 2015 m. vietoj standartų pasiūlė „Informacinio raštingumo aukštajam mokslui metmenis“ (angl. Framework for Information Literacy for Higher Education). Metmenyse nebeakcentuojami griežtai standartizuoti gebėjimai, o įtvirtinamas suvokimas, kad studentai yra informacijos vartotojai ir jos kūrėjai, todėl labai svarbus yra metaraštingumas arba savirefleksija, gebėjimas savarankiškai veikti nuolat kintančioje infosferoje.

Anot mokslininkų John Seely Brown ir Paul Duguid, informacijos amžiuje apie pačią naudojamą informaciją įprasta mąstyti be konteksto. Mokslininkai džiaugiasi vieša informacijos prieiga ir nesigilina į tai, kiek bibliotekininkų, leidėjų, kompiuteristų, teksto redaktorių, kataloguotojų ir kitų specialistų dirbo, kad gautų tokį rezultatą. Kai pastarieji specialistai dirba gerai, jie išlieka nepastebimi. Analogiškai yra ir su prieiga prie naujienų, pamirštant arba net nesusimąstant, kaip jos atsiranda. Įgiję medijinį ir informacijos raštingumą asmenys supranta informacijos atsiradimo ir komunikacijos su auditorijomis kontekstą ir įžvelgia ten slypinčius pavojus.

Anot Lietuvos medijų tyrėjo Vinco Grigo, įgiję medijų ir informacinio raštingumo kompetenciją asmenys kritiškai vertina naudojamą informaciją. Medijų ir informacinio raštingumo gebėjimų ugdymas gerina bendrųjų kompetencijų ugdymo kokybę. Informacinio ir medijų raštingumo ugdymu siekiama paskatinti asmenis ieškoti, suprasti, vertinti, iškomunikuoti, naudoti ir kurti informaciją. Medijų raštingume svarbesni yra kasdienės informacijos ištekliai, čia labiau akcentuojamos medijų ypatybės. Pastarosios dimensijos informaciniame raštingume nedominuoja, čia labiau koncentruojamasi į mokslo informacijos naudojimą.