Max Scheler

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Maksas Šėleris
vok. Max Scheler
Scheler max.jpg
Gimė: 1874 m. rugpjūčio 22 d.
Miunchene
Mirė: 1928 m. gegužės 19 d. (53 metai)
Frankfurte prie Maino
Veikla: vokiečių filosofas, sociologas.
Commons-logo.svg Vikiteka: Max SchelerVikiteka

Maksas Šėleris (vok. Max Scheler 1874 m. rugpjūčio 22 d. Miunchene1928 m. gegužės 19 d. Frankfurte prie Maino) – vokiečių filosofas, sociologas.

Liuterono tėvo ir žydės motinos sūnus, perėjo į katalikybę.

Fenomenologinės krypties atstovas. 1900–1906 Jenos, 1907–1910 m. Miuncheno universitetų profesorius. Pirmieji darbai įtakoti Friedrich Nietzsche. E. Huserlio fenomenologiją pritaikė etikai, kultūros ir religijos filosofijai. Jis moralines vertybes pateikė kaip nekintančias ir formaliajai I. Kanto etikai priešpastatė materialistinį požiūrį į vertybes.

Pagrindinis veikalas: „Formalizmas etikoje ir materialinė vertybių etika“ (1913–1916). Jame kritikuojamas Kanto formalizmas ir kuriama idealistinė vertybinio absoliutizmo etika. Vertybes laikė nuo žmogaus nepriklausomomis nekintančiomis esmėmis, kurias galima suvokti „emocionaliojo apriori“ pagalba.

Pažiūros[taisyti | redaguoti kodą]

Jis buvo vienas filosofinės antropologijos pradininkų. Ją suprato kaip įvairių mokslų ir filosofijos sintezę, nagrinėjant žmogaus prigimtį. Žmogaus esmė – ne mąstymas ar valia, o meilė („ordo amoris“), kuri dvasinės vienybės aktas, kai akimirksniu suvokiama aukščiausioji objekto vertybė.

Pagrindinės jo veiklos sritys buvo aprašomoji psichologija, ypatingą dėmesį skiriant jausmų psichologijai, ir „pažinimo sociologija“. Mąstančiajam ir pažįstančiam žmogui priešpastatomi objektyvūs, žmogaus nesukurti pasauliai, kurių kiekvienas turi savo dėsnius, kurie yra virš empirinių objektyviosios esaties dėsnių.

Todėl Šėleriui filosofija buvo aukščiausiu ir plačiausiu mokslu apie visų dalykų esmę. Gyvenimo pabaigoje jis užmetė katalikybę ir vystė panteistinę-personaliąją metafiziką, turėjusią apimti visus mokslus, įskaitant antropologiją. Daugiau dėmesio sulaukė ir teogonija.

Pagrindiniai veikalai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Der Formalismus ir der Ethik und die materialle Wertethik, 1913;
  • Die transzendentale und die psychologische Methode,1900;
  • Von Ewigen im Menschen,1921;
  • Wesen und Formen der Sympathie, 1923;
  • Schriften zur Soziologie und Weltanschauungslehre,1923-1924;
  • Die Formen des Wissens und die Bilduпg,1925;
  • Die Wissensformen und die Gesellschaft, 1926;
  • Die Stellung des Menschen im Kosmos,1927;
  • Zur Ethik und Erkenntnislehre,1933.

M. Schelerio filosofiją Lietuvoje yra tyrinėję filosofai Bronius Kuzmickas, Jūratė Baranova, Loreta Anilionytė, Aivaras Stepukonis.