Marina Abramović

Marina Abramovič

M. Abramovič 2018 m.
Gimė	1946 m. lapkričio 30 d. (77 metai) Belgradas, Serbijos SR, Jugoslavijos SFR
Tėvai	Vojin Abramović Danica Rosić
Sutuoktinis (-ė)	Neša Paripović (1971–1976) Paolo Canevari (2005–2009)

Veikla	konceptualaus meno ir performansų menininkė

Vikiteka	Marina Abramović

Marina Abramovič (Марина Абрамовић, g. 1946 m. lapkričio 30 d.) – iš Serbijos kilusi pasirodymų (performansų) ir kūno menininkė,^[1] XXI a. pradžioje sukėlusi didelį susidomėjimą istorinių performansų perteikimu.^[2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Marina Abramovič gimė 1946 m. lapkričio 30 d. Belgrade. Jos tėvas buvo juodkalnietis, motina − serbė, ir abu − pasipriešinimo hitlerinei Vokietijai partizanai Antrojo pasaulinio karo metu. Tėvas Vojo Abramovič pasiekė generolo rangą Tito armijoje kovoje su kroatų fašistais ir fašistų kolaborantais. Abu tėvai atmetė giminės rytų ortodoksų tikėjimą (Marinos prosenelis buvo Serbijos bažnyčios patriarchas). Po karo tėvas Vojo liko tarnauti Jugoslavijos armijoje, karinėse oro pajėgose. Motina Danica, medicinos studentė, pasuko meno istorijos studijų kryptimi ir ilgainiui tapo Meno ir Revoliucijos muziejaus direktore Belgrade. Marina Abramovič buvo giliai paveikta tėvų perduotos karo metų patirties. Pasak jos, ji nuo jaunų dienų pajuto, kad taps menininke: „tai buvo būtinybė ... vienintelis kelias, kuriuo aš galėčiau egzistuoti šiame pasaulyje“.

Jugoslavija tuo metu priklausė komunistiniam blokui, tačiau joje nestovėjo SSRS kariuomenės daliniai, šalies piliečiai galėjo keliauti ir dirbti Vakarų Europoje. Asmeninės ir saviraiškos laisvės buvo mažiau suvaržytos. Tai nereiškia, kad menininkai buvo necenzūruojami, ir Marinos Abramovič pasirodymai tikriausiai buvo lengviau toleruojami dėl jos tėvų užimamų pareigų ir dėl to, kad ji buvo moteris. Marina Abramovič nuo 12 metų amžiaus pradėjo lankytis Venecijos bienalėje. Pirmąją meno pamoką Marina gavo iš tėvo draugo, art informel atstovo, kuris buvo mokinęsis Paryžiuje. Jis patiesė ant grindų drobę, užtėškė dažų, klijų ir pridėjo smėlio. Po to viską apipylė benzinu ir padegė pareikšdamas: „tai − saulėlydis“, ir išėjo. Šis veiksmas rodė Marinai, kad meno kūrybos procesas gali būti toks pat svarbus ar net svarbesnis už galutinį produktą − mintis, kurią populiarino prancūzų menininkas Ivas Kleinas.

Vaikystėje Marina turėjo neįprastų idėjų: ji dekoravo savo miegamąjį batų tepalu taip, kad motina nebenorėjo daugiau į jį įeiti, ir siūlė tėvui kurti paveikslus danguje lėktuvams išsklaidant debesis. 1965 m. Marina Abramovič įstojo į Belgrado dailės akademiją studijuoti tapybos, tačiau ilgainiui susidomėjo performanso žanru, panaudojant savo pačios kūną išreiškiant tam tikras mintis, idėjas. 1972 m. ji baigė postudijinius mokslus Zagrebo dailės akademijoje ir pradėjo rodytis viešumoje su savo pasirodymais. 1973 m. performanse „Ritmas 10“ ji badė peiliu tarpus tarp rankos pirštų, kartais susižalodama. 1974 m. performanse „Ritmas 0“ ji stovėjo statiška patalpoje su 72 įvairiais objektais, įskaitant rožę, skalpelį ir užtaisytą ginklą. Lankytojams buvo siūloma panaudoti šiuos objektus su Marina kaip nori. Performansas sukėlė nevienareikšmių vertinimų.

Marina Abramovič (kairėje) performanso „Dalyvauja menininkė“ metu 2010 metais

1975 m. Marina Abramovič persikėlė į Amsterdamą, kur pradėjo bendradarbiauti su vokiečių menininku Frank Uwe Laysiepen (Ulay). Daugelio jų performansų temos buvo susijusios su lytiškumo sampratos problematika. Pavyzdžiui, 1977 m. performanse menininkai nuogi stovėjo vienas prieš kitą siaurame muziejaus įėjime ir lankytojas, norėdamas praeiti, turėjo pasisukti šonu, t. y. pasirinkti, į kurį, vyrą ar moterį, praeiti atsisukęs veidu ir galbūt prisiliesti. Menininkai išsiskyrė 1988 m. simboliškai eidami Didžiąja kinų siena iš skirtingų pusių, kad susitikę pasakytų vienas kitam „sudie“. 1997 m. Marina Abramovič buvo apdovanota „Auksiniu liūtu“ geriausiam menininkui Venecijos bienalėje. Tai žymiai pakėlė menininkės tarptautinį autoritetą ir žinomumą. Jos instaliacijoje „Balkanų barokas“ buvo panaudota video medžiaga kartu su performansu, kuriuo nagrinėjamas jos kultūrinio ir šeimos identiteto klausimas.

2002 m. Marina Abramovič atkreipė publikos dėmesį su instaliacija „Namas su vaizdu į vandenyną“, kurios metu galerijoje buvo sumontuoti prie sienų pritvirtinti trys atviri kubai, kuriuose menininkė asketiškai gyveno dvylika dienų. Marina Abramovič buvo susirūpinusi dėl performansų laikinumo, dėl to, kad jie tik retkarčiais išlieka užfiksuoti kino laikmenose. Su tikslu tai pakeisti, ji 2005 m. surengė septynis re-performansus Gugenheimo muziejuje Niujorke, kuriais atkartojo žymių kitų menininkų, tarp jų Bruce Nauman ir Joseph Beuys, performansus. 2010 m. savo retrospektyvos Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje proga, ji pasamdė kitus menininkus, kad jie atkartotų jos buvusius performansus bei pristatė savo naują performansą „Dalyvauja menininkė“. Marina Abramovič nuolat gyvena Niujorke. 2009 m. atsidarė jos vardo institutas San Franciske, nagrinėjantis ir populiarinantis Marinos kūrybą.