Manihikis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Koordinatės: 10°24′0″ p. pl. 161°0′0″ v. ilg. / 10.40000°š. pl. 161.00000°r. ilg. / 10.40000; 161.00000

Manihikis vaizdas iš paukščio skrydžio

Manihikis (angl. Manihiki) – atolas Ramiajame vandenyne, priklausantis šiaurinei Kuko salų grupei, 1160 km į šiaurę nuo didžiausios Rarotongos salos, 363 km – nuo Penrino salos. Dar pavadinamas Perlų sala.

Geografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manihikio žemėlapis, 1943 m.

Atolas yra trikampio formos, iškilęs ant povandeninio 4000 m aukščio kalno viršūnės. Manihikio lagūna yra 10 km pločio, ją supa išilgai rifo išsibarstę 43 motu, mažos salelės. Sausumos plotas 5,3 km².

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Iš europiečių pirmasis 1606 m. čia apsilankė ispanų-portugalų keliautojas Pedras Kirosas (Pedro Fernandes de Queiros), salą pavadindamas Gente Hermosa (Puikūs žmonės). Tačiau 1822 spalio 13 d. čia laivu Good Hope atplaukęs iš JAV kapitonas Patriksonas (Captain Patrickson) ją pavadino Humprey Island. Po čia atplaukusio 1928 m. banginių medžiotojų laivo Ganges salą pervadino Great Ganges Island. Vėliau sala vadinta Liderous, Gland, Sarah Scott. Nežiūrint keliatojų ir tyrinėtojų keičiamų pavadinimų, esamas Manihikio atolo vardas yra seniausias, duotas čiabuvių.

1889 m. dalis vietinių gyventojų pasipriešino misionieriams ir sutarė dėl salos „atidavimo“ su prancūzais, valdžiusiais Taitį. Nors prancūzų laivas ir nuvo atplaukęs prie Manihikio krantų, misionieriai jau buvo iškėlę Didžiosios Britanijos vėliavą. 1901 sala perduota Naujajai Zelandijai. Nuo 1822 m. į salą savo pretenzijas reiškė ir JAV, bet tik 1980 m. galutinai pripažino jos priklausymą Kuko saloms.

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Manihikis garsėja juodųjų perlų auginimo ūkiais, suvenyrų gamyba, puikiomis galimybėmis povandeninio nardymo, žvejybos mėgėjams. Yra du kaimai: Tauhunu vakariniame atolo pakraštyje ir Tukao šiaurinėje dalyje. Čia 1996 m. gyveno 662, 2008 – 468 žmonės, priklausantys Matakeinanga ir Tukuwhare gentims. Vartojamos Rakahangos-Manihikio ir anglų kalbos. Žmonių skaičius linkęs mažėti dėl jų emigracijos į kaimynines Australiją ir Naująją Zelandiją.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Commons-logo.svg

Vikiteka