Maliacičų mūšis
| Maliacičų mūšis | |||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|
| Priklauso: Švedijos invazija į Rusiją | |||||||
.jpg) | |||||||
| |||||||
| Konflikto šalys | |||||||
 Švedijos imperija
|
 Rusijos carystė
| ||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||
| Karolis XII Carl Gustaf Roos
|
Petras I Michailas Golicynas
| ||||||
| Pajėgos | |||||||
| 6 000[1] | 13 000[1] | ||||||
| Nuostoliai | |||||||
| Švedų skaičiavimais: 200[1]–300 žuvusiųjų[2] 500[1]–750 sužeistųjų[2] Kitais skaičiavimais: 2 000 žuvusiųjų ar sužeistųjų[3] |
Rusų skaičiavimais: 375[4]–600 žuvusiųjų[5] 1 000[5]–1 191 sužeistųjų[4] Kitais skaičiavimais: 2 700 žuvusiųjų ar sužeistųjų[6][7] | ||||||
Maliacičų mūšis (šved. Slaget vid Malatitze, rus. Сражение при Молятичах) – vienas iš Švedijos invazijos į Rusiją mūšių, įvykęs 1708 m. rugsėjo 10 d. šalia Maliacičų per Didįjį Šiaurės karą.
Michailo Golycino vadovaujami rusai netikėtai užpuolė atsiskyrusį Švedijos kariuomenės avangardą, kuriam tiesiogiai vadovavo Carl Gustaf Roos, siekdami jį sunaikinti. Jų kavalerija nespėjo laiku atvykti ir atkirsti Roos kariuomenės, kol atvyko švedų pastiprinimas, todėl rusai buvo priversti trauktis.
Įvairiuose šaltiniuose teigiama, kad šis mūšis buvo ne švedų pergalė, o rusų pergalė, nes jų tariamas pagrindinis tikslas buvo tik smarkiai (pagal vieną šaltinį – 2 000 švedų žuvusiųjų ar sužeistųjų) sužeisti avangardą.[8]
Mūšis
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Rusų puolamąsias pajėgas sudarė 9 000 pėstininkų ir 4 000 kavalerijos (įskaitant apie 1 000 kazokų ir kalmukų), vadovaujamų Michailo Golicyno. Atskirtą Carl Gustaf Roos vadovaujamą kariuomenę sudarė 4000–5000 vyrų.
Kovos vyko pelkėje. Rusų puolimas rytiniame rūke švedų pajėgoms buvo netikėtas, ir jos nuolat traukėsi link pagrindinės švedų kariuomenės. Pelkėtas kraštovaizdis neleido rusų kavalerijai atkirsti švedų atsitraukimo kelio. Mūšio metu kaip pastiprinimas atvyko mažiausiai du švedų pulkai, todėl bendras jų skaičius išaugo iki 6000 vyrų. Taip rusai buvo sustabdyti ir atsidūrė gynyboje. Kadangi rusai tuo metu neketino pulti pagrindinės švedų kariuomenės dalies, siekdami išvengti pražūtingo pralaimėjimo, rusai pasitraukė.[3][1] Kai kurie rusų pėstininkai įstrigo pelkėje ir tapo lengvais persekiojančių švedų taikiniais.[4]
Išnašos
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 Dorrell, Nicholas. The Dawn of the Tsarist Empire: Poltava & the Russian Campaigns of 1708—1709. Partizan Press (2009). pp. 92–97
- ↑ 2,0 2,1 Peter From, Katastrofen vid Poltava (2007), Lund, Historiska media. pp. 196.
- ↑ 3,0 3,1 Н.Н Молчанов. Дипломатия Петра Первого. —М.: Международные отношения, 1984—440с. —/Библиотека: «внешняя политика, Дипломатия»
- ↑ 4,0 4,1 4,2 В. А. Артамонов (2013). „Книга В. А. Артамонова «Полтавское сражение». Главы 3 и 4. - Бои при Добром, Бели и Раевке“. Suarchyvuotas originalas 2022-09-25. Nuoroda tikrinta 2024-05-14.
- ↑ 5,0 5,1 Rhodes, Henry. The Present State of Europe, Volume 19. Henry Rhodes, London (1708). pp. 389, 387
- ↑ Massie, Robert K. Peter the Great: His Life and World. Random House Publishing Group (2012). p. 448
- ↑ Clodfelter, Micheal (2002). Warfare and Armed Conflict. McFarland. pp. 94, 97.
- ↑ Военный энциклопедический лексикон. СПб. Часть 5. 1841.