MG 18 TuF

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
MG 18 TuF
Maschinengewehr 18 TuF
Tipas stambaus kalibro kulkosvaidis
Variantai
Konstruktorius
Šalis Vokietijos vėliava Vokietija
Sukurtas 1918
Gamintas 1918-1919, Machinenfabrik Augsburg-Nurnberg AG
Naudotas 1918-1919
Naudotojai Vokietijos kariuomenė
Kalibras, mm 13,2
Šovinys, mm 13,2×92 mm TuF
Šaudymo sparta, n/min. 300
Svoris, kg 133,7
Ilgis, mm
Vamzdžio ilgis, mm
Pradinis greitis, m/s
Taikymo tolis, m 500
Maks. šūvio nuotolis, m 800
Mechanizmas
Dėtuvė juosta

MG 18 TuF, Maschinengewehr 18 TuF – 13,2 mm prieštankinis ir zenitinis kulkosvaidis[1], kulkosvaidžio MG 08 variantas. Tai buvo didelis kulkosvaidis, kurį aptarnaudavo 2-6 karių komanda[2]. Jis buvo pernelyg didelis, kad tilptų apkasuose, tad jų pozicijos būdavo už apkasų linijos. Naudojo šovinius 13,2×92 mm TuF.[2]

Aprašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kulkosvaidis buvo su ratiniu lafetu. Šarvamušėmis kulkomis iki 500 m nuotolio pramušdavo visų tuo meto šarvuotųjų mašinų šarvus. Iki 100 m nuotolio pramušdavo iki 22 mm storio plieno lakštus. Svėrė 133,7 kg.[1] 13,2×92 mm TuF šoviniai buvo sukonstruoti „Polte“ šovinių gamykloje Magdeburge.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

MG-18 TuF buvo skirtas kovai su britų tankais. Sprendimas sukurti tokį kulkosvaidį buvo priimtas 1917 m., kai britų tankų keliama grėsmė buvo pripažinta labai rimta.

Kulkosvaidis neturėjo vieno gamintojo, todėl serijinės gamybos organizavimas buvo apsunkintas. Kulkosvaidžių dalis gamino keli subrangovai. Buvo numatyta, kad kulkosvaidžius surinkinės kompanija „Machinenfabrik Augsburg-Nurnberg AG“. Šių kulkosvaidžių buvo pagaminta nedaug vienetų, ir projektą uždarė. 1918 m. rugpjūčio 13 d. buvo priimtas į Vokietijos imperijos kariuomenės ginkluotę kaip MG.18.[1][2]

Pralaimėjimas Pirmajame Pasauliniame kare sutrukdė organizuoti šių kulkosvaidžių gamybą. 1919 m. vietoj suplanuotų 4000 šių kulkosvaidžių buvo pagaminta tik 50. Didelė kulkosvaidžio MG-18 kaina ir griozdiškumas sutrukdė tolesnį stambaus kalibro kulkosvaidžių tobulinimą. Vokiečiai nutarė, kad ateityje prieštankines funkcijas atliks mažo kalibro artilerija. Dėl šios priežasties Antrojo pasaulinio karo metais vermachtas taip ir neturėjo pėstininkų stambaus kalibro kulkosvaidžių.[1][2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]