Pereiti prie turinio

Lyduvėnų tiltas

Koordinatės: 55°30′22″š. pl. 23°05′14″r. ilg. / 55.5062°š. pl. 23.0873°r. ilg. / 55.5062; 23.0873 (Lyduvėnų tiltas)
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Lyduvėnų geležinkelio tiltas
Lyduvėnų geležinkelio tiltas
Lyduvėnų geležinkelio tiltas
55°30′22″š. pl. 23°05′14″r. ilg. / 55.5062°š. pl. 23.0873°r. ilg. / 55.5062; 23.0873 (Lyduvėnų tiltas)
Vieta Lyduvėnai
Ilgis 599 m
Plotis 4,5 m
Aukštis 42 m
Pastatytas 1951 m.

Lyduvėnų tiltas – ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (42 m) Lietuvoje tiltas, esantis prie Lyduvėnų miestelio (Raseinių rajonas), į pietvakarius nuo Lyduvėnų geležinkelio stoties. Tiltas pastatytas Radviliškio–Pagėgių geležinkelio ruožo 50,7 kilometre, nutiestas per Dubysą ir jos slėnį.

Medinę estakadą 1916 m. pastatė vokiečių kariuomenės pionieriai. Tai buvo vienas didžiausių medinių tiltų Europoje – jis buvo 42 m aukščio, 670 m ilgio ir 6 aukštų, jam pastatyti sunaudota 7000 m³ medienos. Manoma, kad tiltui pastatyti buvo iškirsta pusė Tytuvėnų šilo.[1] Tačiau jau 1916 m. rudenį imtas statyti 45,5 m geležinis tiltas su betoninėmis atramomis. 1918 m. gegužės 17 d. vokiečių valdžia šį plieninį tiltą pradėjo eksploatuoti.[2] Abu tiltai pavadinti jų autoriaus feldmaršalo Pauliaus fon Hindenburgo garbei, pastatytas paminklas jo garbei, ant plieninio tilto stovėjo Vokietijos kanclerio Oto fon Bismarko statula. 1932 m. paminklas Hindenburgui buvo nugriautas. 1944 m. rugpjūtį traukdamiesi naciai Lyduvėnų tiltą susprogdino.[3]

1951 m. TSRS kariuomenės inžinerinis dalinys atstatė tiltą ant naujų atramų, 1952 m. gegužę jis vėl atidarytas. 2005 m. lapkritį tiltas atidarytas po remonto.[4]

  1. Patinka graži gamta? Apeik Giliaus ežerą aplink. 2017-06-30, Nesedeknamuose.lt (tikrinta 2024-10-10).
  2. Lietuvos geležinkeliai: nepriklausomo darbo dešimtmetis (1991–2001). – Vilnius, LG Leidybos centras, 2001. // psl. 17
  3. Jau galima nusipirkti bilietus pasivaikščiojimui ant ilgiausio ir aukščiausio geležinkelio tilto
  4. AB „Lietuvos geležinkeliai“ 2000–2005 m. – Vilnius, Sapnų sala, 2005. // psl. 44