Lydiminė žemdirbystė

Išdegintas miško plotas, paruoštas sodinimui. Vakarų Panama

Lydiminė žemdirbystė – vienas iš primityviųjų žemdirbystės metodų, vykdomas miškingose vietovėse: miškas išdeginamas, o jo vietoje auginami kultūriniai augalai.

Žemdirbystei skirtame plote (lydime) medžiai iškertami arba sudžiovinami, pažeidus žievę. Po metų teritorija būdavo padegama, o augalai sodinami tiesiai į pelenus. Pirmasis derlius būna geras, be to, nereikia apdirbinėti žemės. Tačiau kitais metais norint gauti derlių jau reikia žemę įdirbti. Per 2–3 metus lydimo dirva nualinama, todėl plotas paliekamas, kol vėl užaugs mišku. Antrinio miško plotuose išdeginami ne tik krūmai, bet ir pelkės, velėna. Kadangi lydimą tenka keisti dažnai, lydimine žemdirbyste užsiimantys žemdirbiai turi nuolat keisti gyvenamąją vietą.

Eurazijos miškuose lydiminė žemdirbystė pradėta naudoti neolite, vėliau daugelyje regionų ją pakeitė trilaukė žemdirbystė, tačiau atokiuose kalnų rajonuose tebepraktikuota iki XIX a. pab. (Ardėnuose, Korsikoje, Suomijoje). Šis žemdirbystės metodas tebepraktikuojamas daugelyje tropinių miškų: Amazonijoje, Pietryčių Azijoje, Naujojoje Gvinėjoje, Centrinėje Afrikoje.

Lydiminė žemdirbystė yra neproduktyvi, lyginant su kitomis žemdirbystės formomis. Trūkstant žemės, neretai išdeginama per dažnai ar per daug, todėl prastėja miškų kokybė, nyksta augalų ir gyvūnų buveinės, prasideda erozija, ekologinė bendrija nebeatsistato.

Lietuvoje buvo paplitusi geležies amžiuje, VI–V amžiuje pr. m. e. Ji pakeitė kaplinę žemdirbystę, kurią vėliau pakeitė dirvoninė žemdirbystė. Lydimuose javai buvo auginami 3–4 metus. Žemei nusialinus lydymuose išplisdavo piktžolės. Laukas būdavo nedirbamas 20–30 metų. Iš pradžių jis būdavo šienaujamas, ganomas, vėliau apželdavo krūmais ir medžiais. Per tą laiką dirvos derlingumas pamažu atsistatydavo ir tokį lauką vėl buvo galima naudoti javams auginti.

Literatūra

• Žemdirbystė. Vadovėlis. Aleksandro Stulginskio universitetas. 2013 m.