Liusi

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Liusi rekonstrukcija

Liusi (angl. Lucy) – 1974 m. lapkričio 24 d. Avašo slėnyje, Etiopijoje, prancūzų-amerikiečių ekspedicijos surasti fosiliniai kaulų fragmentai, sudarantys apie 40 proc. australopiteko patelės (Australopithecus afarensis) skeleto (radinio kodas AL 288-1).

Manoma, kad Liusi pavadinta australopitekė gyveno prieš 3,2 milijono metų ir yra seniausia mokslui žinoma jos rūšies atstovė.[1] Vardas suteiktas pagal Beatles dainą Lucy in the Sky with diamonds, kuri skambėjo ekspedicijos kasinėjimų vietoje.

Suradimo istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liusi skeletas Klivlando gamtos istorijos muziejuje

Septintojo dešimtmečio pabaigoje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje antropologinės ekspedicijos Etiopijoje, vadovaujamos Klivlando gamtos istorijos muziejaus kuratoriaus Donaldo Johansono, dirbdamos Omo slėnyje, atrado daug skeletų liekanų, kurios atrodė kaip Australopithecus africanus. Skeletų fragmentai buvo rasti ir kitose vietose, įskaitant Keniją, prie Turkanos.[2]

Prancūzų geologas ir paleoantropologas Morisas Taiebas 1972 m. atrado fosilijų paleoantropologijai Afarų įduboje Etiopijoje, Hararo provincijoje. Jo vertinimu regionas galėjo būti potenciali žmogaus kilmės fosilijų ir artefaktų radimvietė. Taiebas sudarė tarptautinę tyrimų ekspediciją (IARE) ir pakvietė tris mokslininkus vykdyti tyrimų minėtame regione. Tai buvo: Donaldas Johansonas, amerikiečių paleoantropologas ir Klivlando gamtos istorijos muziejaus kuratorius, vėliau įkūręs Žmogaus kilmės institutą, dabar priklausantį Arizonos valstijos universitetui, Meri Liki (Mary Leakey), britų paleoantropologė; ir Ivas Kopenas (Yves Coppens), prancūzų paleoantropologas, dirbantis Prancūzijos kolegijoje. Netrukus buvo surengta ekspedicija, kurioje buvo keturi amerikiečiai ir septyni prancūzai. 1973 m. rudenį ši komanda pradėjo tirti vietas aplink Hadarą ieškodami, ar jose nėra žmogaus kilmę liudijančių požymių.[3]

1971 m. lapkričio mėn., besibaigiant pirmajam darbų sezonui, Johansonas pastebėjo blauzdikaulio viršutinio galo fosiliją, kuri buvo šiek tiek supjaustyta priekyje. Apatinis šlaunikaulio galas buvo rastas šalia jo. Kai jis šias dalis sudėjo, kelio sąnario kampas aiškiai parodė, kad ši fosilija (identifikacinis numeris AL 129-1) priklausė vertikaliai vaikščiojusiai būtybei. Vėliau ši fosilija buvo datuota kaip daugiau kaip trijų milijonų metų senumo – daug senesnė už kitas tuo metu žinomas homininų fosilijas. Radimvietė buvo nutolusi apie 2,5 kilometro nuo vietos, kurioje vėliau buvo rasta Liusi, uolienų sluoksnyje, esančiame 61 metrų giliau nei tas, kuriame buvo rasti Liusi fragmentai.[4]

Komanda sugrįžo kitais metais ir rado hominino žandikaulius.[3] Johansonas ir studentas Tomas Grėjus ėmėsi paieškų šiek tiek tolesnėje vietovėje. Remiantis vėlesnėmis (paskelbtomis) Johansono ataskaitomis, jis ir Tomas Grėjus dvi valandas praleido karštoje ir sausringoje lygumoje, apžiūrėdami dulkėtą reljefą. Johansonas nusprendė pažvelgti į nedidelės griovos dugną, kurį bent du kartus anksčiau tikrino kiti darbuotojai. Iš pradžių nieko nerado, tačiau netikėtai ant šlaito Johansonas pamatė rankos kaulo fragmentą. Netoli jo gulėjo fragmentas iš kaukolės. Maždaug vieno metro atstumo jie pastebėjo šlaunikaulio dalį. Tyrinėdami toliau šlaite jie surado vis daugiau kaulų, įskaitant slankstelius, dubens dalį, šonkaulius ir žandikaulio dalis. Jie pažymėjo vietą ir grįžo į stovyklą, suprasdami, jog atrado daug vieno individo kaulų fosilijų.[3]

Per keletą vėlesnių savaičių jie surado kelis šimtus kaulų fragmentų, kurie nesidubliavo, taigi patvirtino prielaidą, kad tai vieno skeleto kaulai. Jiems pavyko surasti apie 40 % skeleto kaulų – tai unikalus reiškinys antropologijoje. Paprastai tokios senumo randami tik kaulų fragmentai, labai retai - kaukolės ar šonkauliai. Remdamasis rastu pilnu dubens kaulu ir kryžkauliu, kurie rodė dubens angos plotį, Johansonas nustatė, kad tai – patelės skeletas.[3][5] Gavęs Etiopijos vyriausybės leidimą, Johansonas visus skeleto fragmentus nugabeno į Klivlando gamtos istorijos muziejų Ohajo valstijoje, kur juos stabilizavo ir rekonstravo antropologas Ovenas Lavdžojus (Owen Lovejoy). Pagal sutartį po devynerių metų skeletas buvo grąžintas į Etiopiją.

Apie Liusi[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liusi buvo 1,1 m ūgio, svėrė 29 kg ir (po rekonstrukcijos) atrodė panaši į paprastą šimpanzę. Ši būtybė turėjo mažas smegenis, tokias kaip šimpanzės, tačiau dubens ir kojų kaulai buvo beveik identiški šiuolaikinių žmonių kaulams. Tai rodė, kad Liusi rūšis priklausė hominidams, kurie stovėjo tiesiai ir vaikščiojo. Dantų tyrinėjimai rodė, kad Liusi mirė sulaukusi 25–30 metų.[3]

Pagal D. Johansoną, Liusi nuskendo ežere, kas išgelbėjo jos palaikus nuo plėšriųjų gyvūnų, todėl jos kaulų liekanos nebuvo sulaužytos ir subraižytos. Tolesni paleoantropologų iš Teksaso Ostino universiteto tyrimai, naudojant kompiuterinę tomografiją, parodė, kad, remiantis kojų, dubens ir krūtinės suspaudimo, rankų ir apatinio žandikaulio lūžiais, Liusi prieš mirtį nukrito iš 13 metrų aukščio. Pasak Džono Kapelmano, Liusi mirė nuo stipraus vidinio kraujavimo.[6]

Ekspozicijos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Etiopijos nacionaliniame muziejuje Adis Abeboje eksponuojama gipso Liusi kopija. Originalios skeleto formos figūros rekonstruotos formos eksponuojamos Klivlando gamtos istorijos muziejuje. Amerikos gamtos istorijos muziejuje Niujorke pristatomos Australopithecus afarensis ir kitų žmonijos pirmtakų skeletų rekonstrukcijos, parodant kiekvienos rūšies buveinę bei paaiškinant kiekvienam būdingą elgesį ir galimybes. Čikagos Gamtos istorijos lauko muziejuje eksponuojama Liusi korpuso rekonstrukcija.[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Mother of man – 3.2 million years ago. BBC Home. [1]
  2. Johanson, Donald; Edey, Maitland (1981). Lucy, the Beginnings of Humankind. St Albans: Granada. ISBN 978-0-586-08437-3.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 Johanson Donald, Edey Maitland (1981). Lucy, the Beginnings of Humankind. St Albans: Granada. ISBN 978-0-586-08437-3.
  4. Lucy’s Knee Joint. Letter from Donald Johanson". Institute of Human Origins. August 8, 1989.
  5. Klein, Joanna (November 30, 2016). „Study Suggests 3.2 Million-Year-Old Lucy Spent a Lot of Time in Trees“. New York Times.
  6. Kappelman J., Ketcham R.A., Pearce S., Todd L., Akins W., Colbert M. W., Feseha M., Maisano J. A., Witzel A. Perimortem fractures in Lucy suggestmortality from fall out of tall tree // Nature, 2016.
  7. Permanent Exhibits". Archived from the original on March 24, 2013.[2]