Liudvika Ramanauskaitė-Keller

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Liudvika Ramanauskaitė-Keller
Gimimo vardas Liudvika Ramanauskaitė
Gimė 1938 m. spalio 20 d. (85 metai)
Tauragė
Sutuoktinis (-ė) George V. Keller[1]
Veikla dailėtyra
Išsilavinimas humanitarinių mokslų daktarė
Alma mater Vilniaus universitetas

Vilniaus dailės akademija

Liudvika Ramanauskaitė-Keler (Liudvika Ramanauskaitė-Keller, g. 1938 m. spalio 20 d.) – lietuvių dailėtyrininkė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Liudvika Ramanauskaitė 1950 m. su tėvais ištremta į Rusijos Tolimuosius Rytus, Chabarovsko kraštą. 1959 m. grįžo į Lietuvą ir 1964 m. Vilniaus universitete baigė romanų-germanų filologiją. 1968–1973 m. studijavo dailės istoriją ir meno teoriją Vilniaus dailės akademijoje 1967–1975 m. ir 1981–1984 m. Lietuvos dailės muziejaus ir Vilniaus dailės parodų rūmų mokslinė bendradarbė, Šiuolaikinės dailės informacijos skyriaus vedėja, Liaudies universiteto dailės fakulteto prodekanė.

1975 m. laimėjo stacionarinės aspirantūros konkursą Leningrado dailės akademijoje, baigė doktorantūrą ir stažuotę atliko Ermitaže. 1980 m. akademijos mokslinės tarybos sprendimu už novatorišką lietuvių dailininkų storo skaldyto ir lieto stiklo sintezės architektūroje koncepcijos įprasminimą ir sklaidą pasaulyje leidiniuose „Modern Lithuanian Stained Glass“ (1979 m.) ir „Moderne litauische Glasmalerei“ (1980 m.) nominuota tarptautinei Fulbraito programos stipendijai. 1984–1988 m. dėstė vokiečių kalbą, monumentaliosios, taikomosios dailės ir vitražo istoriją Lietuvos dailės institute.

1989–1991 m. Rytų Europos šiuolaikinės dailės parodų konsultantė (Tarptautinis kultūros centras, San Fransiskas, JAV). Nuo 1992 m., bendradarbiaudama su Freiburgo Šiuolaikinio meno centru, rengė lietuvių ir vokiečių dailės parodas Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje. 1992–1994 m. tobulinosi meno teorijos ir psichologijos srityse Valdorfo edukacijos akademijoje Manheime, Vokietijoje ir Gėteanume, Šveicarijoje.

Nuo 1995 m. kurį laiką dirbo vienoje iš komercinių meno galerijų (Niujorkas, JAV). 1998 m. Kellerventure viceprezidentė (Koloradas, JAV). 1999–2005 m. Futhilzo meno centro (Foothills Art Center) konsultantė ir projekto „Senovės Pietų Amerikos civilizacija ir kultūra“ vykdytoja kartu su Kerol Dikinson (Carol Dickinson) (Goldenas, Koloradas, JAV).

2004 m. spalio–gruodžio mėnesiais drauge su Džordžu V. Keleriu (George V. Keller), dėsčiusiu žemės išteklių disciplinas plaukiojančiame laineryje aplink pasaulį (Pitsbergo universitetas), talkino programoje „Pasaulio tautų kultūrų sandūros“. Laineriui pasiekus žemyną, studentus supažindino su įvairių pasaulio šalių sostinių meno muziejais ir architektūra: Kanados, Japonijos, Honkongo, Kinijos, Kambodžos, Vietnamo, Indijos, Pietų Afrikos, Kenijos, Tanzanijos, Brazilijos, Venesuelos, Kubos.

Nuo 2000 m. yra projekto „Senovės Pietų ir Šiaurės Amerikos civilizacija ir kultūra“ vykdytoja.

Liudvika Ramanauskaitė-Keler – Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Amerikos vitražo asociacijos narė, Tarptautinės antroposofijos asociacijos narė, Lietuvos žurnalistų sąjungos narė (1985–2004 m.).

Dalyvavo tarptautinėse konferencijose, simpoziumuose, parašė mokslinių straipsnių, parengė dailės parodų katalogų.

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lietuvos kultūros ministerijos premija, 1974 m.
  • Fulbraito programos stipendija (Academy of Arts, architecture and Design). Praha, Čekijos respublika, 1980 m.
  • Valdorfo edukacijos stipendija (Academy of Waldorf education). Manheimas, Vokietija / Gėteanumas, Šveicarija, 1992–1994 m.

Konferencijos ir simpoziumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tarptautinė konferencija. S. Libenskio ir J. Brychtovos stiklo plastika architektūroje. Praha, Čekijos respublika, 1980 m.
  • Tarptautinis vitražistų simpoziumas. Pranešimas „Šiuolaikinio lietuvių vitražo novatoriškumo ypatumai“. Vilnius, 1984 m.
  • Tarptautinis stiklo plastikos ir vitražo simpoziumas. Pranešimas „Erdvinės kompozicijos A. Stoškaus kūryboje“. Praha, Čekoslovakija, 1988 m.
  • Meninis stiklas ir vitražas architektūroje. Lvovas, 1990 m.
  • Tarptautinis vitražo meno simpoziumas. Pranešimas „Lietuvių erdvinis vitražas šiuolaikinėje architektūroje“. Klivlandas, Ohajas, JAV, 1998 m.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Modern Lithuanian Stained Glass (1979 m.)
  • Moderne litauische Glasmalerei (1980 m.)
  • Algimantas Stoškus (1989 m., lietuvių, anglų, rusų kalbomis)
  • Archiblad Bajorat, Nidden (1995 m.)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]