Liudmila Malinauskaitė-Šliūpienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Liudmila Eglė Malinauskaitė-Šliūpienė (g. 1864 m. vasario 14 d. Ručinių kaime, Pakruojo raj. – 1928 m. birželio 7 d. Kaune) – lietuvių poetė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė sulenkėjusių dvarininkų šeimoje. 1879 m. šeima persikėlė į Mituvą, kur L. Malinauskaitė susipažino su Jonu Šliūpu, vėliau tapusiu aktyviu lietuvių nacionalinio išsivadavimo dalyviu. J. Šliūpas stipriai paveikė jos pasaulėžiūros formavimąsi. Dėl jo įtakos pradėjo rašyti eiles ir pasakojimus lietuvių kalba; spaudoje debiutavo 1883 m. Eglės slapyvardžiu.

1885 m. pakviesta JAV įsikūrusio J. Šliūpo, persikėlė į Niujorką, už jo ištekėjo; dalyvavo lietuvių visuomeniniame gyvenime, bendradarbiavo lietuvių spaudoje; dirbo siuvykloje. Po Pirmojo pasaulinio karo grįžo į Lietuvą.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmuosius eilėraščius paskelbė laikraštyje „Aušra“ (1883–1884 m.). Poezijoje atspindėjo lietuvių praeitį ir kultūrą, apdainavo dvasines ir moralines vertybes – patriotizmą, didvyriškumą, brolybę. Liaudiškame stiliuje eilėraščiuose rašė apie moters jausmus ir viltis. Poetinėje kūryboje jaučiami antiklerikaliniai motyvai.

Rašė natūralistinius apsakymus apie paprastų kaimo žmonių gyvenimą.

Jos eilėraščius į rusų kalbą vertė A. Achmatova.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Литовские поэты XIX века. Ленинград: Советский писатель, 1962 (Библиотека поэта. Большая серия). С. 274–285.