Liliana Cavani

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Liliana Cavani
Gimė 1933 m. sausio 12 d. (91 metai)
Karpis, Italijos karalystė
Tautybė Italija
Veikla kino režisierė
Išsilavinimas Bolonijos universitetas
Žinomas (-a) už „Naktinis portjė“ (1974 m.)
Žymūs apdovanojimai

Auksinis liūtas už gyvenimo nuopelnus (2023)

Vikiteka Liliana Cavani

Lilijana Kavani (it. Liliana Cavani; g. 1933 m. sausio 12 d.[1]) – italų režisierė ir scenaristė[2]. Kartu su Bernardo Bertolucci, Pier Paolo Pasolini ir Marco Bellocchio ji priklauso italų kino kūrėjų iš Emilijos-Romanijos kartai, išpopuliarėjusiai XX a. 7-ajame dešimtmetyje. Tarptautinio pripažinimo Kavani sulaukė 1974 m., pasirodžius filmui „Naktinis portjė“.

Jos filmai paprastai susiję su istorine tematika[3]. Be vaidybinių ir dokumentinių filmų, ji taip pat režisavo keletą operų.

Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kavani gimė Karpyje netoli Modenos. Jos tėvas buvo architektas ir dirbo miestų planavimo srityje, daug keliavo, todėl mergaitės auklėjimu dažnai rūpinosi seneliai[4].

1959 m. Kavani baigė literatūros ir filologijos studijas Bolonijos universitete, nors pradžioje ketino studijuoti archeologiją. Universitete ji susidomėjo kinu ir po studijų išvyko į Romą, kur įstojo į Eksperimentinį kinocentrą. Čia ji studijavo dokumentinį kiną ir sukūrė du trumpo metražo filmus: „Incontro notturno“ bei „L’evento“.

Karjera televizijoje ir kine[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Besimokydama kinocentre, Kavani laimėjo Italijos nacionalinės televizijos RAI konkursą surengtą konkursą ir 1961 m. įsidarbino istorinių dokumentinių filmų režisiere. Tarp pirmųjų jos darbų buvo filmas „Trečiojo reicho istorija“ (it. Storia del III Reich, 1962–1963) apie nacių režimo iškilimą[5]. Tai buvo pirmasis istorinis vokiečių totalitarizmo tyrimas, parodytas per televiziją. Kiti to laikotarpio jos dokumentiniai filmai buvo „Stalino metai“ (it. L'età di Stalin), „Pasipriešinimo moteris“ (it. La donna nella Resistenza) ir „Filipas Petenas“ (it. Philippe Pétain, processo a Vichy), 1965 m. Venecijos kino festivalyje pelnęs Auksinį liūtą dokumentinių filmų konkursinėje programoje. Šiuo laikotarpiu ji taip pat sukūrė keturių valandų trukmės dokumentinį filmą „Taikos diena“ (it. Il giorno della pace) apie migraciją iš Pietų į Šiaurės Italiją[6].

1966 m. Kavani sukūrė pirmąjį vaidybinį filmą „Pranciškus Asyžietis“ (it. Francesco d'Assisi), kuris buvo skirtas televizijai ir parodytas padalintas į dvi dalis. Juosta sulaukė didelio pasisekimo, tačiau sukėlė ir daug neigiamų reakcijų, buvo pavadinta „eretiška, šventvagiška ir įžeidžiančia italų tautos tikėjimą“[7]. Tai buvo pirmas kartas, kuomet Kavani kūryba sukėlė didelę poleminę reakciją, kas vėliau tapo įprasta vertinant jos darbus[8].

1968 m. Kavani filme „Galilėjus“ (it. Galileo) buvo akcentuojamas konfliktas tarp mokslo ir religijos[9]. Juosta buvo skirta letevizijai, tačiau jį uždraudė cenzūra ir filmas niekada taip ir nebuvo parodytas televizijoje, tik vėliau pateko į kino teatrus, pavykus rasti platintoją[8].

Juosta „Kanibalai“ (it. I Cannibali) (1970), kuriame režisierė pasinaudojo Sofoklio mitu „Antigonė“ pasakojimui apie šiuolaikinės Italijos politinę būklę, nesulaukė susidomėjimo ir ji vėl grįžo prie dokumentinių filmų su darbu „Vaikai ir mes“ (it. I bambine e noi)[10][11].

1971 m. pasirodęs Kavani filmas „Svečias“ (it. L'ospite) buvo parodytas Venecijos kino festivalio nekonkursinėje programoje ir dar labiau paryškino jos dėmesį socialinėms ir psichologinėms temomis.

Kavani beveik nebuvo žinoma už Italijos ribų, tačiau viską pakeitė 1974 m. pasirodęs filmas „Naktinis portjė“ (it. Il portiere di notte), tapes turbūt garsiausiu jos darbu[12]. Filmo siužetas apie buvusią koncentracijos stovyklos kalinę, vėl sutikusią ir įsimylėjusią savo buvusį prižiūrėtoją Europoje filmas buvo įvertintas kaip novatoriškas bandymas ištirti nerimą keliančias seksualines ir psichologines dviprasmybes, kurias sukelia karas[13][14], tuo tarpu JAV kritikas Roger Ebert filmą pavadino „niekingu“, o abu didžiausi Niujorko kritikai Pauline Kael ir Vincent Canby atmetė jį kaip „šlamštą“[15][16][17][18].

Po 1977 m. filmo „Anapus gėrio ir blogio“ (it. Al di là del bene e del male), Kavani pradėjo režisuoti operas: pradžioje Florencijoje, o vėliau ir kitose Europos valstybėse. 1981 m. juosta „Oda“ (it. La Pelle) su Marcello Mastroianni, Claudia Cardinale, Carlo Giuffrè ir Burt Lancaster buvo parodyta Kanų kino festivalyje.

„Berlyno romanas“ (it. Interno berlinese) (1985) buvo trečioji jos filmų su vokiška aplinka trilogijos dalis, kuri prasidėjo filmu „Naktinis portjė“ ir tęsėsi su „Anapus gėrio ir blogio“[19].

1989 m. Kavani grįžo prie Pranciškaus Asyžiečio temos su filmu „Pranciškus“, o pagrindinius vaidmenis jame atliko Mickey Rourke ir Helena Bonham Carter[20][21]. Dešimtajame dešimtmetyje ji ėmė labiau domėtis operų statymu ir mažiau laiko skyrė filmų kūrimui. Kavani grįžo prie savo televizijos šaknų ir režisavo tris televizijos operų pastatymus: Giuseppe Verdi „Traviata“ (1992 m.), Pietro Mascagni „Cavalleria rusticana“ (1996 m.) ir Giacomo Puccini „Manon Lescaut“ (1998 m.)[22].

2002 m. Kavani sukūrė filmą „Riplio žaidimas“ (it. Il Gioco di Ripley), paremtą to paties pavadinimo Patricia Highsmith romanu, kuris yra „Talentingojo pono Riplio“ tęsinys.

2023 m. 80-ajame Venecijos kino festivalyje įvyko jos naujausio filmo „Laiko tvarka“ (it. L'ordine del tempo) premjera. Tai buvo pirmasis 89–erių sulaukusios režisierės filmas po daugiau kaip 20 metų pertraukos, o festivalyje ji buvo apdovanota Auksiniu liūtu už viso gyvenimo nuopelnus[23].

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Metai Pavadinimas Originalus pavadinimas Pastabos
1966 Pranciškus Asyžietis Francesco d’Assisi TV filmas
1968 Galilėjus Galileo TV filmas
1969 Kanibalai I Cannibali [11]
1971 Svečias L’ospite
1973 Milarepa Milarepa
1974 Naktinis portjė Il portiere di notte
1977 Anapus gėrio ir blogio Al di là del bene e del male
1981 Oda La pelle
1982 Už durų Oltre la porta
1985 Berlyno romanas Interno Berlinese
1989 Pranciškus Francesco
1993 Kur tu? Aš čia Dove siete? Io sono qui
2002 Riplio žaidimas Il gioco di Ripley [24]
2005 De Gasperis, vilties žmogus De Gasperi, l’uomo della speranza TV filmas
2008 Enšteinas Einstein TV filmas[25]
2012 Parduodamas kūnas Un corpo in vendita
2014 Pranciškus Francesco TV filmas[26]
2023 Laiko tvarka L’ordine del tempo

Pagrindiniai apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vikiteka: Liliana Cavani – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ „Liliana Cavani“. Les Gens du Cinéma (prancūzų). 20 February 2012. Nuoroda tikrinta 19 February 2014. This site uses Cavani’s birth certificate as its source of information.
  2. ↑ Ritman, Alex (2023-03-27). „Venice Film Festival: Liliana Cavani, Tony Leung to Receive Golden Lions for Lifetime Achievement“. The Hollywood Reporter (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  3. ↑ Brunetta, The History of Italian Cinema, p. 227
  4. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 4
  5. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 5
  6. ↑ Ritman, Alex (2023-03-27). „Venice Film Festival: Liliana Cavani, Tony Leung to Receive Golden Lions for Lifetime Achievement“. The Hollywood Reporter (amerikiečių anglų). Nuoroda tikrinta 2023-03-27.
  7. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 18
  8. ↑ 8,0 8,1 Bondanella, Italian Cinema, p. 348
  9. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 37
  10. ↑ Bondanella, Italian Cinema, p. 349
  11. ↑ 11,0 11,1 „‘Cannibals,’ Modern Version of ‘Antigone’“. The New York Times (amerikiečių anglų). 1970-09-21. ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  12. ↑ Armstrong et al., The Rough Guide to Film, p. 85
  13. ↑ Bondanella, Italian Cinema, p. 351
  14. ↑ Bradshaw, Peter (2020-11-27). „The Night Porter review – descent into sex and Nazism still chills“. The Guardian (britų anglų). ISSN 0261-3077. Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  15. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 221
  16. ↑ Hoberman, J. (2015-02-06). „Perversity in Wartime and After“. The New York Times (amerikiečių anglų). ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  17. ↑ Lichtenstein, Grace (1974-10-13). „In Liliana Cavani's Love Story, Love Means Always Having To Say Ouch“. The New York Times (amerikiečių anglų). ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  18. ↑ Sayre, Nora (1974-10-02). „' The Night Porter,' Portrait of Abuse, Stars Bogarde“. The New York Times (amerikiečių anglų). ISSN 0362-4331. Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  19. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 237
  20. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 168
  21. ↑ Marrone, The Gaze and the Labyrinth, p. 161
  22. ↑ Bondanella, Italian Cinema, p. 510
  23. ↑ Tartaglione, Nancy (27 March 2023). „Venice Film Festival To Honor Liliana Cavani & Tony Leung Chiu-wai With Golden Lions For Lifetime Achievement“. Deadline Hollywood. Nuoroda tikrinta 14 August 2023.
  24. ↑ „Ripley's Game“. The Sydney Morning Herald (anglų). 2003-04-24. Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  25. ↑ Eric J. Lyman; Lyman, Eric J.; Press, The Associated (2008-06-04). „‘Einstein,’ ‘Anna’ set for fiction fest“. The Hollywood Reporter (amerikiečių anglų). Associated Press. Nuoroda tikrinta 2023-04-09.
  26. ↑ Ortmanns, Nadine. „Interview mit Schauspieler Ludwig Blochberger - kontinente“. www.kontinente.org. Nuoroda tikrinta 21 February 2019.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Liliana_Cavani&oldid=7120351"