Levas Šestovas
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Levas Izaakovičius Šestovas (rus. Лев Исаакович Шестов, tikroji pavardė: Švarcmanas, rus. Шварцман, 1866 m. vasario 12 d. [pagal J.K.: sausio 31 d.] Kijeve – 1938 m. lapkričio 19 d. Paryžiuje) – religinio egzistencializmo atstovas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Gimė 1866 m. vasario 12 d. Kijeve, turtingo žydų fabrikanto šeimoje. 1884 m. įstojo į Maskvos universiteto fizikos – matematikos fakultetą, vėliau perėjo į teisės fakultetą. 1919 emigravo iš Rusijos. Mirė 1938 m. lapkričio 19 d. Paryžiuje.
L. Šestovo egzistencializmas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Egzistencializmas prasideda nuo tragedijos, nes „nepažinus nieko bendro su pažiniu turėti negali“. Jis siūlo pamiršti tą pasaulį, kurį jam primetė mokslas, racionalistinis mąstymas ir „sveikas protas“. Ateitis visiškai nenusakoma. O akimirkos tiesa gali turėti šiokią tokią vertę, bet tik tada, jei pripažįstama, jei ji negali būti kam nors privaloma. Buvo neigiamas istorijos moksliškumas – ji tėra tik „paprastas pasakojimas“. Santykis su praeitimi visada tik asmeninio pobūdžio.
Kūryba
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- „Dostojevskis ir Nyčė: Tragedijos filosofija“ (1903);
- „Nikolajus Berdiajevas“;
- „Griaunantis ir tveriantis“;
- „Jobo svarstyklėse“ (1929);
- „Atėnai ir Jeruzalė“ – išleista 1938 m.;
- „Kirkegoras ir egzistencinė filosofija“ (šaukiančio tyruose balsas) – išleista 1939 m.;
- „Sola fide – Vien tikėjimu“ – išleista 1966 m.