Leokadija Saikauskaitė-Mačiūnienė

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Leokadija Saikauskaitė-Mačiūnienė (1903 m. spalio 4 d. Armėnijoje – 2003 m. balandžio 28 d. Fairfielde, Kentukio valstija, JAV) – Lietuvos baleto šokėja.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Rusijos imperijos kariuomenės lietuvio karininko tėvo ir baltarusės motinos daugiavaikėje šeimoje. Sajauskai persikėlė gyventi į Gruziją, Tbilisyje Leokadija lankė privačią gimnaziją. 1920 m. šeima grįžo į Lietuvos Respubliką. L. Saikauskaitė Kaune lankė Olgos Dubeneckienės baleto studiją. 1923 m. ištekėjo už karininko Vytauto Matulionio. Santuoka buvo nesėkminga ir trumpa.

1925 m. L. Matulionienės vardu priimta į Valstybės teatro baleto trupę. Leo Delibes’o „Kopelijoje“ ji sukūrė Franco ir Svanildos draugės vaidmenį; Piotro Čaikovskio „Gulbių ežere“ – Odetos draugę; Riccard’o Drig’o „Arlekinadoje“ – Likimo fėją; Piotro Čaikovskio „Spragtuke“ – Arabų šokio atlikėją. Be išvardytų vaidmenų ji šoko baletuose: Johann’o Strauss’o „Išdykėlės“, Rikardo Drigo „Užburtoji fleita“, Peter’io Ludwig’o Hertel’io „Tuščias atsargumas“. Jos pavardė minima ir kitose teatro programose – operų Jacques’o Offenbach’o „Perikola“ ir Fromental’io Halévy „Žydė“ pastatymuose.

1928 m. susituokė su inžinieriumi ir Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju Aleksandru Mačiūnu. 1930 m. jiems gimė dukra Nijolė, o 1931 m. – sūnus Jurgis (išaugęs žinomu JAV menininku ir tapęs vienu iš Fluxus judėjimo pradininkų). Nuo 1934 m. kartu su besigydančiais vaikais L. Mačiūnienė pusantrų metų gyveno Šveicarijoje. Ir šioje šalyje ji šoko scenoje – dalyvavo labdaros veikloje.

1944 m. Mačiūnų šeima pasitraukė į Vokietiją, o 1948 m. persikėlė į JAV. 1954 m. mirė vyras, nuo 1964 m. ji dirbo Rusijos Laikinosios vyriausybės vadovo Aleksandro Kerenskio mašininke. Jau būdama garbingo amžiaus, Lietuvos periodinėje spaudoje Leokadijos (Lilės) Saikauskaitės-Mačiūnienės vardu paskelbė prisiminimus apie vyrą ir sūnų. Jos dienoraščių pagrindu išleista knyga (T. Sakalauskas, „Žiūrėjimas į ugnį“. – Vilnius: Baltos lankos, 2002).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]