Leluri

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Leluri (Lelluri, Lilluri, Liluri) – huritų deivė, garbinta pietryčių Anatolijoje ir šiaurės Sirijoje, minima kaip „kalnų viešpatė“.[1]

Veikiausiai šios deivės įvaizdis susiklostė Amano kalnuose; dievavardis baigiasi huritų k. priesaga -luri, kaip ir vardai Upeluris (pirmapradis milžinas, minimas Kumarbio cikle) ir Impaluris (jūrų dievo Kiašės sukkal), taip pat keletas huritų kalnų ir akmenų pavadinimų.[2] Buvo artimai susijusi su Manuziu, kuris sietas ir su orais, ir su kalnais.[3] Tikriausiai Leluri buvo jo porininkė, Kumanyje būta bendros jų šventyklos.[4] Leksinis tekstas iš Emaro liudija, kad Leluri buvo prilyginama Mesopotamijos deivei Ninmenai.[2]

Kultas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasak Volkert Haas, Leluri daugiausia garbinta apie Amano kalnus bei Oronto upę vakaruose ir iki pat Eufrato vidurupio rytuose.[2] Kizuvatnoje vykdavo hišuwa šventė, skirta užtikrinti gerovę karaliui ir jo šeimai. Be Leluri, su šia švente susijusiuose tekstuose minimos ir šios dievybės: „Tešubas Manuzis“ (Manuzio kalno orų dievas), Išhara, Alani, Malija ir dvi Nupatiko hipostazės.[5] Per šventę aukojamą skystį supylus į ritoną, būdavo garsiai rečituojama formulė „Leluri širdies troškimas pasotintas“.[6] Į vadinamąją ambašši auką įėjo ėriukas, žąsis, avis ir duonos kepalas.[7]

Kaip ir vadinamosios „siriškojo substrato“ dievybės (Išhara, Kubaba, Aštabis, Adama), Hebatė ir Šaruma, Leluri įtraukta į hetitų panteoną.[8] Karalius Hatušilis I ją drauge su Alatum, Alepo audros dievu ir kalnų dievais Adaluru bei Amariku mini tarp dievybių, kurių statulas parsigabeno kaip karo grobį.[9] Leluri statula pargabenta iš Hašuvos miesto (tiksli vieta nežinoma).[10]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Haas 1982, p. 102.
  2. 2,0 2,1 2,2 Haas 2015, p. 409.
  3. Haas 2015, p. 410.
  4. Haas 2015, p. 849.
  5. Taracha 2009, p. 138.
  6. Collins 1995, p. 323.
  7. Haas 2015, p. 664.
  8. Taracha 2009, pp. 119–120.
  9. Sazonov 2019, p. 68.
  10. Wilhelm 1992, p. 28.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Collins, Billy Jean (1995). „Greek ὀλολύζω and Hittite palwai-: Exultation in the Ritual Slaughter of Animals“. Greek, Roman, and Byzantine Studies. 36 (4): 319–325. ISSN 2159-3159. Nuoroda tikrinta 2022-03-12.
  • Haas, Volkert (1982). Hethitische Berggötter und hurritische Steindämonen: Riten, Kulte und Mythen: eine Einführung in die altkleinasiatischen religiösen Vorstellungen. Kulturgeschichte der antiken Welt (vokiečių). P. von Zabern. ISBN 978-3-8053-0542-6. Nuoroda tikrinta 2022-03-12.
  • Haas, Volkert (2015) [1994]. Geschichte der hethitischen Religion. Handbook of Oriental Studies. Section 1: The Near and Middle East (vokiečių). Brill. ISBN 978-90-04-29394-6. Nuoroda tikrinta 2022-08-18.
  • Pongratz-Leisten, Beate (2015). Religion and Ideology in Assyria. Studies in Ancient Near Eastern Records (SANER). De Gruyter. ISBN 978-1-61451-426-8. Nuoroda tikrinta 2022-03-12.
  • Sazonov, Vladimir (2019). „Some Notes on the Evolution of the Hittite Royal Annals“. Literary change in Mesopotamia and beyond and Routes and travellers between East and West. Proceedings of the 2nd and 3rd Melammu Workshop. Münster: Zaphon. ISBN 978-3-96327-066-6. OCLC 1257072825.
  • Taracha, Piotr (2009). Religions of Second Millennium Anatolia. Harrassowitz. ISBN 978-3447058858.
  • Wilhelm, Gernot (1992). „Zum eblaitischen Gott Kura“. Vicino Oriente (vokiečių). 8 (2). Nuoroda tikrinta 2022-03-12.