Lauda (nutarimas)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Lauda (lot. laudum – nutarimas) – Viduramžiais Vakarų ir Vidurio Europos teismų sprendimai, amatininkų cechų statutai, žemės susirinkimų nutarimai, taip pat nuo XIV a. pabaigos – Lenkijos karalystės atskiro teritorinio vieneto, žemės, bajorų susirinkimo, nuo XV a. vidurio – seimelio nutarimas. Sprendė vietinius reikalus, tuos, kuriems nereikėjo karaliaus patvirtinimo. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijojevaivadijos arba apskrities (pavieto) seimelio nutarimas, priimtas po 15641565 m. administracinės ir teismų reformų iki Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo 1795 m.

Teisinė galia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje laudomis buvo tvarkoma apskrities vidinė organizacija, bajorų savivaldos veikla, skelbiama apie Lietuvos vyriausiojo tribunolo deputatų, mokesčių rinkėjų, fiskalinių teismų teisėjų, apskričių rotmistrų, kandidatų apskričių pareigybėms užimti išrinkimą, sprendžiami apskrities ūkiniai, finansiniai, tvarkos palaikymo ir gynybos reikalai.

Laudos įsigaliodavo ją pasirašius seimelio direktoriui (seimelio maršalui, t. y. pirmininkaujančiajam) ir įrašius į vaivadijos ar apskrities pilies teismo knygą, rečiau – į žemės teismo knygą. Dažnai laudas pasirašydavo ir kiti seimelyje dalyvaujantys bajorai.

Priėmimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

II ir III Lietuvos statutuose nurodyta, kad lauda būtų priimama visuotiniu sutarimu. XVI a. pabaigoje ir XVII a. pirmoje pusėje užteko įtakingesnių seimelio dalyvių ir kitų bajorų daugumos pritarimo. Nesutinkantieji seimelio dalyviai galėjo pilies teismo knygoje įrašyti protestą ir stengtis, kad lauda būtų pripažinta negaliojančia. Nuo 1613 m. balsų dauguma buvo renkami tik pasiuntiniai į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos Seimą ir deputatai į Lietuvos vyriausiąjį tribunolą, nuo 1764 – visi renkami pareigūnai.

Pasitaikydavo, kad lauda vadinta daugelio Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos vaivadijų ir apskričių atstovų bendras nutarimas, priimtas susirinkus į visuotinį šaukimą (pvz., 1698 m. gruodžio 21 d. netoli Gardino priimta Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos luomų lauda, dar vadinta Generaliniu nutarimu). [1]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Gintautas Sliesoriūnas. Lauda. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 608 psl.