Laisvoji teritorija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Вільна територія
Laisvoji teritorija
Flag of Russia.svg
1919 – 1921 Flag of the Ukrainian Soviet Socialist Republic (1919-1929).svg

Flag of

Vėliava

Devizas
Смерть всім, хто стоїть на перешкоді здобуття вільності трудовому люду!
' Death to all who stand in the way of obtaining the freedom of working people
Location of
Sostinė Guliajpolė
Valdymo forma jokia
anarcho-komunizmas
Era Rusijos pilietinis karas

Laisvoji teritorija (ukr. Вільна територія) – 1919-1921 m. egzistavusi teritorija, kurią kontroliavo anarcho-komunistinės jėgos. Vietinė valdžia buvo laisvų tarybų ir komunų rankose.[1]. Šioje teritorijoje Rusijos pilietinio karo metais buvo bandoma sukurti anarchistinę visuomenę.[2] Teritoriją gynė Nestoro Machno Ukrainos revoliucinė sukilėlių armija (URSA).

Laisvojoje teritorijoje gyveno apie 7 milijonai žmonių.[3]. Žlugus hetmano vyriausybei teritoriją buvo užėmusi Rusijos Pietų kariuomenė, vadovaujama generolo leitenanto Antono Denikino. 1919 m. pabaigoje Denikino kariuomenę iš teritorijos išstūmė Raudonoji Armija kartu su N. Machno pajėgomis, kurios kariavo partizaninį karą baltųjų užnugaryje.

Laisvosios Teritorijos buvo organizuotos pagal anarchistų idėjas, todėl kalbant apie šį darinį vartoti terminus vyriausybė ir valdyti nėra visiškai tikslu. Nors Machno ir jo aplinka neretai laikomi vyriausybe, iš tikrųjų Machno veikė tik kaip karo strategas ir patarėjas.[4]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pirmasis Ukrainos anarchistų organizacijų konfederacijos kongresas „Nabat“ ('Varpo dūžiai') iškėlė 5 programos punktus:

  1. nutraukti visų politinių partijų veiklą,
  2. atsisakyti diktatūrų,
  3. paneigti valstybę,
  4. atsisakyti pereinamųjų formų,
  5. palaikyti visų dirbančiųjų savivaldą per darbininkų tarybas.[5]

Tokia anarchistų programa smarkiai skyrėsi nuo bolševikų pažiūrų.

Raida[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1918 m. lapkričio iki 1919 m. birželio machnininkai ėmė Ukrainoje kurti anarchistinę organizaciją iš darbininkų ir valstiečių. Jų kontroliuota teritorija buvo tarp Berdiansko, Donecko, Aleksandrovsko ir Jektarinoslavo.

„Žemės ūkio komunos buvo organizuotos dažniausiai iš valstiečių, rečiau komunų sudėtis buvo mišri, iš valstiečių ir darbininkų. Jų organizacija buvo pagrįsta narių lygybe ir solidarumu. Visi komunų nariai, vyrai ir moterys, į darbą žiūrėjo visiškai sąmoningai, tiek į darbą laukuose, tiek į darbą sodybose. /.../ Visos komunos ūkio tvarkymą valdė visų komunos narių pasitarimas. Po tokių pasitarimų kiekvienas komunos narys, turįs savo veiklos sritį, žinodavo ką joje daryti.“
N. Machno „Русская революция на Украине“ ('Rusijos revoliucija Ukrainoje')

URSA vadovai teigė, kad machnininkai reorganizavo visuomenę pagal anarchistų vertybes, skelbė laisvą visuomenę kaip aukščiausią socialinio teisingumo formą. Švietimas buvo organizuotas pagal Francesko Fereros (Francesc Ferrer i Guàrdia) principus, o ekonomika buvo organizuota laisvais mainais tarp kaimo ir miesto bendruomenių pagal Piotro Kropotkino teorijas.

Machnininkai teigė, kad palaiko „laisvąsias darbininkų ir valstiečių tarybas“[6] yra prieš centralizuotą vyriausybę. Machno bolševikus vadino diktatoriais ir buvo prieš „ČK /.../ ir panašias priverstines autoritarines ir disciplinines institucijas“. Jis kvietė kovoti už „kalbos, spaudos, susirinkimų, sąjungų ir panašią laisvę“.[6] Machnininkai organizavo įvairius tarybų suvažiavimus, kuriose leido dalyvauti visoms politinėms partijoms ir grupėms, įskaitant bolševikus. Tų partijų atstovai būdavo renkami darbininkų, valstiečių ir kareivių tarybų delegatais. O bolševikų kontroliuojamose teritorijose 1918 m. viduryje nebolševikams dalyvauti tarybų veikloje nebuvo leidžiama.

Deklaracija skelbė, kad machnovininkams draudžiama dalyvauti ČK veikloje, o tokių partijų valdomų organizacijų kaip milicija ir policinės pajėgos (įskaitant ČK), veikla machnininkų teritorijoje draudžiama.[7][8] Istorikė Heather-Noël Schwartz komentavo: „Machno nepalaikė organizacijų, kurios siekė primesti politinę valdžią, todėl nutraukė bolševikų revoliucinių komitetų veiklą“.[9][10] Bolševikai kaltino, kad Machno turi dvejas jam pavaldžias policines pajėgas.[11]

Bolševikų oficialiai įforminti veiksmai atimti Machno valdžią pradėti 1919 m. birželio 4 d. Levo Trockio įsakymu Nr. 1824, kuriame buvo teigiama, kad „Machno daliniai nuolatos traukėsi nuo baltagvardiečių, nes yra nepajėgūs, nusikaltėliški, o jų vadovai yra išdavikai“.[12]

Pralaimėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Petrogrado bolševikų vyriausybė pradžioje bendradarbiavo su N. Machno ir leido vykdyti libertarinį eksperimentą. Tačiau po rimto Machno kivirčo su bolševikų karine vadovybe bolševikų partija Laisvojoje Teritorijoje buvo uždrausta. Bolševikai machnininkus ėmė laikyti grėsme savo valdžiai[13], pradėjo propagandinę kampaniją skelbdami Laisvąją Teritoriją lauko vadų režimu, o machnininkų veiklą esant kontrrevoliucine. Netrukus sulaužė sąjungą su machnininkais ir nelauktai atakavo machnininkų dalinius.[14]

Bolševikų spauda teigė (prieštaraudami faktams), kad Laisvosios Teritorijos vadovai buvo ne demokratiškai renkami, o skiriami Machno karinės klikos. Jie taip pat be įrodymų teigė, kad pats Machno asmeniškai atsisakė tiekti maistą tarybiniams geležinkelininkams ir telegrafistams. Taip pat rašė, kad machnininkų konstitucijos specialus straipsnis leidžia slapta kankinti ir vykdyti mirties bausmes, kad machnininkų pajėgos puldinėjo Raudonosios Armijos konvojus, kad jos Brianske pagrobė tenai remontui atgabentą šarvuotąjį automobilį, kad grupė „Nabat“ atsakinga už sukilimus Rusijos miestuose.[15]

Laisvosios Teritorijos buvo okupuotos. Buvo nuslopintos machnininkų, Ukrainos nacionalistų ir kitos nebolševikinės grupuotės. Buvusios Laisvosios Teritorijos tapo Ukrainos Tarybų Socialistinės Respublikos dalimi. Machnininkų pogrindis egzistavo iki Antrojo pasaulinio karo.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Skirda Alexandre Nestor Makhno: Anarchy's Cossack. — М.:AK Press, 2004. С. 86.
  2. Noel-Schwartz, Heather The Makhnovists & The Russian Revolution - Organization, Peasantry and Anarchism.
  3. Peter Marshall Demanding the Impossible. — М.: PM Press, 2010. С. 473.
  4. Skirda, Alexandre, Nestor Makhno: Anarchy's Cossack. AK Press, 2004, p. 34
  5. Daniel Cohn-Bendit and Gabriel Cohn-Bendit The Makhno Movement and Opposition Within the Party.
  6. 6,0 6,1 Declaration Of The Revolutionary Insurgent Army Of The Ukraine (Makhnovist). Peter Arshinov, History of the Makhnovist Movement (1918-1921), 1923. Black & Red, 1974
  7. Nestor Makhno--anarchy's Cossack
  8. Declaration Of The Revolutionary Insurgent Army Of The Ukraine (Makhnovist). Peter Arshinov, History of the Makhnovist Movement (1918-1921), 1923. Black & Red, 1974
  9. Avrich, Paul. Anarchist Portraits, 1988 Princeton University Press, p. 114, 121
  10. Schwartz, Heather-Noël (January 7, 1920), The Makhnovists & The Russian Revolution: Organization, Peasantry, and Anarchism, <http://members.aol.com/ThryWoman/MRR.html>. Nuoroda tikrinta 18 sausio 2008 
  11. Footman, David. Civil War In Russia Frederick A.Praeger 1961, page 287
  12. Daniel Cohn-Bendit and Gabriel Cohn-Bendit, The Makhno Movement and Opposition Within the Party
  13. Skirda Alexandre Nestor Makhno: Anarchy's Cossack. — М.:AK Press, 2004. С. 236.
  14. Skirda, Alexandre, Nestor Makhno: Anarchy's Cossack. AK Press, 2004, p. 238
  15. 'The Makhno Myth', International Socialist Review #53, May–June 2007.