Laižuvos valsčius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Laižuvos valsčius
Laikotarpis: 19201950 m.
Lithuania adm location map.svg
Apytikrė valsčiaus vieta dabartinės Lietuvos žemėlapyje
Adm. centras: Laižuva
Lietuva Lietuva
Mažeikių apskritis (1920–1940)
Trečiasis Reichas Trečiasis Reichas
Ostlandas Mažeikių apskritis (1941–1944)
Tarybų Sąjunga Tarybų Sąjunga
Lietuvos TSR Mažeikių apskritis (1944–1950)

Laižuvos valsčius – buvęs administracinis-teritorinis vienetas dabartinės šiaurės vakarų Lietuvos teritorijoje. Centras – Laižuva.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Valsčius įkurtas po I pasaulinio karo, panaikintas 1950 m. birželio 20 d., jo teritorija perduota Akmenės rajonui (2 apylinkės) ir Mažeikių rajonui (5 apylinkės).

Valsčiaus istorija
Metai Plotas, km² Gyventojų sk. Ūkių sk. Suskirstymas Gyvenvietės
1923[1] 95 3081 645
1949-01-01
(išsamiau)
118 7 apylinkės [2]

Suskirstymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinė gyvenvietė Apylinkė, 1949 m.[3]
Auksūdys Auksūdžio apylinkė
Dargiai Dargių apylinkė
Laižuva Laižuvos apylinkė
Pakamaniai Pakamanių apylinkė
Pakliaupis Pakliaupio apylinkė
Palaižupė Palaižupės apylinkė
Purpliai Purplių apylinkė
Iš viso: 7 apylinkės

Gyventojai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tautinė sudėtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1923 m. gyveno 3081 žmogus:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
  2. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 78
  3. Lietuvos TSR administratyvinis-teritorinis padalinimas pagal 1949 m. sausio 1 d. padėtį. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo informacijos-statistikos skyrius. – Vilnius, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo leidinys, 1949. // psl. 80–81