Ląstelės teorija
Išvaizda
Ląstelės teorija – biologijos mokslo teorija, aprašanti ląstelių, kaip pagrindinių gyvųjų organizmų struktūrinių vienetų, savybes.
Šią teoriją suformulavo botanikas Matiasas Šleidenas 1838 m. ir zoologas Teodoras Švanas 1839 m.[1] Ląstelės teorija tebėra svarbi ir šiandien. Ji buvo ne kartą patikrinta ir papildyta daugybe duomenų.
Teorijos atsiradimo galimybės susidarė tik XVII a. vidury ląstelių biologijos tyrimams pradėjus naudoti mikroskopą.
Šleideno-Švano teorijos teiginiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Visi gyvi organizmai sudaryti iš vienos ar daugiau ląstelių.
- Ląstelė yra svarbiausias visų organizmų struktūros, funkcionavimo ir organizacijos vienetas.
- Visos ląstelės atsiranda iš ankstesnių, gyvų ląstelių.
Šiuolaikinės ląstelės teorijos teiginiai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Ląstelė – elementarusis gyvybės vienetas, už ląstelės ribų gyvybės nėra.
- Ląstelė – vieninga sistema iš aibės dėsningai tarpusavyje susijusių elementų, sudarančių vieningą funkcionuojančių vienetų – organoidų – darinį.
- Visų organizmų ląstelės homologiškos t. y. panašios sandaros, cheminės sudėties, turi panašių gyvybinės veiklos ir medžiagų apykaitos požymių.
- Ląstelė atsiranda tik motininės ląstelės dalinimosi būdu (mitozė), po to kai padvigubėja jos genetinė medžiaga (interfazė).
- Daugialąstis organizmas yra sudėtinga daugybės ląstelių sistema, apjungtų ir integruotų į audinių ir organų sistemas, susijusias tarpusavyje.
- Daugialąsčių organizmų ląstelės totipotentiškos.
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Martynas Yčas. Apie biologiją. Kaunas: Candela, 1994, 102 p. ISBN 9986-400-03-1.