Kraujo grupių dieta

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Kraujo grupių dieta – JAV naturopato Piterio Dadamo (Peter D’Adamo) sukurta teorija apie tai, kad žmonių mityba turėtų būti subalansuota atsižvelgiant į jų kraujo grupes, kadangi skirtingų kraujo grupių žmonės skirtingai virškina maisto medžiagas. Už tai atsakingi lektinai – maisto medžiagos, kurios „prisiderinusios“ prie kraujo grupių. Jeigu suvalgomi „neteisingi“ lektinai, tuomet kraujas ima krešėti ir atsiranda įvairiausios ligos. Pagrindinis tokios dietos tikslas yra ne numesti svorį (kaip kitos dietos), bet užkirsti kelią ligoms, pagerinti žmogaus sveikatą ir bendrą savijautą.

Teorijos postulatai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

P. Adamas teigia, kad O kraujo grupė esanti seniausia. Ji atsiradusi dar tuomet, kai žmonės užsiiminėjo medžiokle. Būtent dėl to šios grupės žmonės turį valgyti maistą, kuriame gausu mėsos, tačiau vengti grūdinių kultūrų ir pieniško maisto, kadangi medžioklės periodu dar nebuvo žemdirbystės ir gyvulininkystės. Todėl tokie žmonės ir šiandien turi kasdien valgyti mėsą ir vengti grūdų bei pieno.

A grupė atsirado su pirmaisiais žemdirbiais. Jie turi valgyti daug daržovių ir vaisių, bet vis tiek vengti pieno, kadangi atsiradus A grupei dar nebuvo išvystyta gyvulininkystė. B grupė atsirado Azijoje tarp gyvulių augintojų (klajoklių), todėl jie pripratę prie pieniško maisto, gali valgyti mėsą ir įvairias grūdines kultūras. Ketvirtoji – AB kraujo grupė atsirado susimaišius A ir B grupėms ir atstovauja moderniausią žmonijos dalį. Jie turėtų valgyti daržoves ir vaisius.

Moksliniai pagrindai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Neigiamas lektinų poveikis yra aptiktas tik kelete (labiau egzotinių, nei kasdienių) maisto produktų – dedešvoje, pupmedyje ir kelete kitų. Tačiau pastebėta, kad kai kurios ligos dažniau pasitaiko tam tikros kraujo grupės žmonėms. To pagrindas: kai kurios atskirų kraujo grupių savybės gali sąlygoti fiziologines organizmo reakcijas, kurios lemia aktyvesnę ar pasyvesnę antikūnių veiklą. Pavyzdžiui, A grupės žmonės dažniau serga vėžinėmis ligomis ir patiria širdies infarktą, o B grupės žmonės dažniau kenčia nuo astmos. Tikslus mechanizmas nėra aiškus.

Teorijos trūkumai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kraujo grupių dieta susilaukė daug kritikos. Visų pirma paminėtina, kad:

  1. nė vienas iš šimtų autoriaus cituojamų šaltinių apie kraujo grupių tyrimus nepatvirtina hipotezės, kad skirtingos kraujo grupės įvairiai ir sistemingai toleruoja tam tikro maisto grupes,
  2. autorius nepateikia jokių palyginamųjų klinikinių tyrimų apie dietos veiksmingumą.

Įvairiausios P. Dadamo hipotezės ir rekomendacijos nėra patvirtintos. Pirmoji knyga (1997 m.) įtraukia išvis tik bendrą literatūros sąrašą, o vėlesnėse knygose citatos remiasi dar ir ankstesnėmis jo paties knygomis. Nepateikiama jokių argumentų, kaip buvo pasirinkti maisto klasifikavimo principai. Be to, nors autorius pabrėžia ypatingą lektinų svarbą ABO antigenams, tačiau to nepatvirtina mokslinė literatūra. Atskiros biochemikų tyrėjų grupės nustatė, kad maiste aptinkami lektinai neturi specifinio poveikio atitinkamoms kraujo grupėms, išskyrus vieną kitą išimtį. ABO grupėms specifiški lektinai dažniau aptinkami nevalgomuose augaluose ir gyvūnuose.

Dar vienas trūkumas – apie kraujo grupių dietą nėra atlikta jokių klinikinių tyrimų. Pirmojoje savo knygoje autorius teigia atliekąs 10 metų trukmės klinikinį tyrimą apie vėžį (ir tuo metu einą 8-ieji tyrimo metai), tačiau vėliau jokių duomenų nėra publikuota. Taip pat jis užsimena apie tyrimą dėl dietos poveikio reumatoidiniu artritu sergantiems asmenims, bet vėlgi duomenys nepateikiami.

Kiti trūkumai:

  • daugelis P. Dadamo patarimų neturi jokio mokslinio pagrindo. Lektinų teorija negalioja;
  • nėra mokslinių tyrimų, patvirtinančių ligų ir kraujo grupių ryšį. Taip pat nenustatyta, kad skirtųsi gyvenimo trukmė tarp įvairių kraujo grupių žmonių;
  • kraujo grupių paveldimumas yra labai įvairus, ir tik 0 grupės pora susilaukia tiksliai tokio paties genotipo vaikų. Visais kitais atvejais vaikai nebūtinai paveldi tėvų kraujo grupę;
  • abejojama, ar tikrai tokia buvusi kraujo grupių seka, kaip autorius teigia. Genetiniai tyrimai rodo, kad yra labai mažai tikėtina, kad O grupė buvusi pirmoji žmonijos kraujo grupė, o kitos neva išsivysčiusios vėliau – kol kas daugiau šaltinių nurodo, kad pirmoji atsiradusi grupė buvo A. 2004 m. „Transfusion“ žurnalas išspausdino straipsnį apie tyrimą, kuriame nustatyta, kad kraujo grupių išsiskyrimas galėjęs būti prieš 4,5–6 mln. metų, o ne kaip P. Dadamas teigia (neva netolimoje praeityje). Be to, tarp beždžionių yra panašios kraujo grupės, todėl žmonių kraujo grupes kildinti remiantis žmonijos ūkio raidos požiūriu yra nepagrįsta;
  • autorius visoms išskyrus B grupę nerekomenduoja gerti pieno. Tokių žmonių Europoje yra apie 80–90 procentų. B grupė labiausiai paplitusi Azijoje, todėl ten turėtų pieno tolerancija būti didžiausia, tačiau yra atvirkščiai – laktozės ir galaktozės (pieno baltymų) virškinimo sutrikimų Azijoje pasitaiko gerokai daugiau nei Europoje;
  • P. Dadamas rekomenduoja tam tikrus maisto papildus (pvz., Sekretor-Status, kainuojantis apie 55 dolerius), skirtus tam tikroms kraujo grupėms. Negana to, kad jie brangūs, bet ir jų teigiamas poveikis nėra nustatytas. Komercinė dietos paskirtis neatmestina.

Ekspertų nuomonė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vokietijos prekių vertinimo įstaiga „Stiftung Warentest“ teigia: Kadangi nepaisant šimtmečius trukusio taisyklių nesilaikymo žmonės vis dar išgyvena, kyla klausimas ar ši dieta apskritai reikalinga. (…) Kraujo ląstelių sulipimas dėl lektinų poveikio nėra nustatytas (Stiftung Warentest, Sonderheft Diäten, 2005).

Vokietijos mitybos draugija „Deutsche Gesellschaft für Ernährung“ teigia: Moksliškai nėra dokumentuota, kad maiste esantys lektinai sukeltų kraujo agliutinaciją (jo dalių sulipimą, krešėjimą). (…) Dadamas naudoja nesaugias, viliojančiai paprastas prielaidas ir juos pateikia kaip faktus, o maiste esančius lektinus pateikia kaip pavojų. (…) Dauguma augalinių lektinų yra nepavojingi. (…) Šildymas ir kaitinimas lektinų aktyvumą panaikina beveik visuose maisto produktuose, išskyrus žemės riešutus (…). [1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]