Klaipėdos krašto gubernatorius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Klaipėdos krašto gubernatorius, pagal Klaipėdos konvenciją – Lietuvos Respublikos atstovas autonominiame Klaipėdos krašte 19241939 m.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Anuomet nebuvo jokia paslaptis, kad Klaipėdos sukilimas tebuvo analogiška fikcija lenkų karininko L. Želigovskio maištui Vilniaus krašte. Kadangi Vokietija ir Tarybų Sąjunga Lietuvą laikė viso labo tik kažkurios iš jų pasienio zona, pastarosios rėmė Lietuvos valstybės interesus. Vokietija jokiu būdu nenorėjo leisti, kad Klaipėdos kraštas virstų laisvuoju miestu kaip Dancigas arba dar blogiau – būtų pavestas administruoti tiesiogiai lojaliai Prancūzijos sąjungininkei Lenkijai, nes šiai išėjimas į jūrą buvo gyvybiškai svarbus. Po tariamo sukilimo, Tautų Sąjunga pagaliau nusileido ir kraštą su nepaprastai suvereniomis teisėmis pripažino Lietuvai.

Įgaliojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gubernatorių skyrė Lietuvos Respublikos prezidentas. Dažna gubernatorių kaita liudija, kad šis postas buvo politinio pasitikėjimo tarnyba. Į gubernatoriaus pareigas dažniausiai buvo skiriami vietinių Klaipėdos krašto sąlygų ir tradicijų nežinoję, Klaipėdos krašte paplitusios vokiečių kalbos nemokėję asmenys. Vienintelis šiame poste buvęs vietinis gyventojas buvo paskutinis gubernatorius Viktoras Gailius, paskirtas iš esmės nacistinės Vokietijos pageidavimu. Bene prasčiausią reputaciją pelnė Jonas Navakas, atsakydamas į Klaipėdos krašto autonominių įstaigų veiksmus, veikęs radikaliais metodais. Jo skiriamas direktorijas boikotavo Klaipėdos krašto seimelis, J. Navakas vykdė Lietuvos vyriausybės kampaniją prieš pronacistiškai nusiteikusius Klaipėdos krašto veikėjus (Neumanno-Sasso byla). J. Navakas buvo laikomas nacionalistinių pažiūrų politiku, o jo bandymas per prievartą lituanizuoti krašto gyventojus – nesėkmingas bandymas integruoti juos į Lietuvos valstybės gyvenimą.

Vietos gyventojų požiūris[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vietiniai krašto lietuviai, ypač paveiktieji germanizacijos, savo tikrąja tėvyne laikė Vokietiją. Asimiliacija Prūsų Lietuvoje buvo natūralus procesas, turint omenyje tai, kad dauguma senyvo amžiaus lietuvininkų buvo gimę dar prieš Vokietijos suvienijimą 1871–aisiais. Jie į Lietuvos valdžią Klaipėdos krašte žvelgė kaip į laikiną okupacinę administraciją, kuri, tarptautinėms aplinkybėms pasikeitus Vokietijos naudai, paliks kraštą. Iš esmės toks požiūris turėjo pagrindą. 1927 m. rugsėjo 1 d. gubernatoriumi paskyrus Antaną Merkį, pastarojo vadovybė krašte elgėsi gana šiurkščiai. Buvo atvejų, kai netgi vietos lietuviai, kildinę save iš Žemaitijos, stebėjosi, kad „didlietuviai“ krašte elgiasi ne kaip tos pačios suvienytosios Lietuvos atstovai, o kaip okupantai, sumąstę vokiečių kalbai suteikti ne lygiateisės, bet antraeilės kalbos, po lietuvių, statusą.

Gubernatorių sąrašas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]