Kiklados
| Kikladų nomas gr. Νομός Κυκλάδων | |
|---|---|
 | |
| Valstybė |  Graikija
|
| Periferija | Pietų Egėjo periferija |
| Administracinis centras | Ermupolis |
| Demų skaičius | 20 |
| Kinotitų skaičius | 11 |
| Gyventojų | 119 549 |
| Plotas | 2 572 km² |
| Tankumas | 46 žm./km² |
| ISO 3166-2 | GR-82 |
| Pašto kodas | 84x xx |
| Tel. kodas | 228x0 |
Kiklados (gr. Κυκλάδε = Kykládes) – Graikijos salų grupė Egėjo jūroje. Tai viena iš salų grupių, sudarančių Egėjo archipelagą. Pavadinimas reiškia, kad jos yra aplink (κυκλάς) šventą Delo salą.
Kikladų salų grupę sudaro apie 220 salų, iš kurių didžiausios yra Amorgas, Anafė, Andras, Antiparas, Delas, Eschatė, Ijas, Kėja, Kimolas, Kytnas, Melas, Mykonas, Naksas, Paras, Folegandras, Serifas, Sifnas, Sikinas, Syras, Tenas ir Tera arba Santorinas. Kiklados yra nugrimzdusių kalnų viršūnės, tik Santorinas ir Milas yra vulkaninės kilmės. Klimatas yra sausas ir švelnus, išskyrus Nakso salą, žemė nederlinga. Salos kalnuotos, aukštis iki 1008 m (Nakso saloje).
Pagrindinis salų miestas ir sostinė yra Ermupolio miestas Syro saloje, kuriame gyvena 13 400 gyventojų. Daugumą mažųjų salų yra negyvenamos. Kikladų salynas sudaro Kikladų nomą Pietų Egėjo periferijoje.
Visoje salų grupėje gyvena 119 549 gyventojai. Regione auginamos vynuogės, vaisiai, kviečiai, gaminamas alyvuogių aliejus ir tabakas. Skaldomas marmuras.[1] Plėtojamas turizmas.
Čia atsirado graikų išvesta kačių rūšis, vadinama Egėjo kate.
Istorija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vakarinėje Egėjo jūros dalyje apie 6000 m. pr. m. e. susiformavo savita neolito kultūra, apjungusi Anatolijos ir žemyninės Graikijos elementus. Ūkiniame gyvenime dominavo dvigrūdžių kviečių bei laukinių miežių auginimas, avių, ožkų ir kiaulių veisimas bei tunų žvejyba, kurie, tikėtina, buvo medžiojami harpūnais iš nedidelių valčių. Tarp tyrinėtų vietovių, kuriose rasta vario apdirbimo požymių, paminėtinos Chalandriani (Χαλανδριανή), Filakopi (Φυλακωπή), Skarko (Σκάρκος), Saliago (Σάλιαγκος) ir Kefalos (Κεφάλα, Kėjos saloje) gyvenvietės.
Bronzos amžiuje čia buvo paplitusi savita Kikladų kultūra. Apie 2 tūkstm. pr. m. e. šiaurinėse salose apsigyveno jonėnai, Delo sala pamažu tapo senovės Graikijos religijos centru. Apie 900 m. pr. m. e. Kikladų pietines salas užėmė iš Peloponeso atsikėlę dorėnai. V a. pr. m. e. Kikladų salų poliai priklausė Delo sąjungai, IV a. pr. m. e. – Atėnų antrajai jūrų sąjungai. 133 m. pr. m. e. salyną užėmė romėnai.[2]
Archeologija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Po pirmųjų 1884 m.[3] archeologinių kasinėjimų Antiparo saloje kuriuos atliko antikvaro kolekcionierius James Theodore Bent, sekė sistemingi Atėnų britų mokyklos bei Christos Tsountas tyrimai. Pastarasis 1898–1899 m. tyrinėjo laidojimo vietas keliose salose ir įvedė Kikladų civilizacijos terminą. Vėliau susidomėjimas buvo priblėsęs, tačiau vėl išaugo XX a. viduryje, kolekcininkams pradėjus varžytis dėl moderniai atrodančių statulėlių, kurios itin priminė Hanso Arpo ar Konstantino Brankušio skulptūras. Dėl šios priežasties radimvietės buvo plėšiamos, suklestėjo prekyba klastotėmis. Daugelio šių Kikladų statulėlių radimvietės buvo beveik visiškai sunaikintos, todėl jų tikroji prasmė gali likti iki galo neatskleista.
Tikslesni archeologiniai tyrimai atskleidė pagrindinius žemdirbių ir jūrininkų kultūros, apie 5000 m. pr. m. e. atsikėlusios iš Anatolijos, bruožus. Ankstyvoji Kikladų kultūra evoliucionavo trimis etapais tarp maždaug 3300 m. pr. m. e. ir 2000 m. pr. m. e., kol galiausiai ją užgožė auganti Mino civilizacijos įtaka
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 209
- ↑ Nijolė Juchnevičienė. Kiklados. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006
- ↑ Theodore Bent, ‘Researches among the Cyclades’. 1884, The Journal of Hellenic Studies, Vol. 5, 42-59.