Pereiti prie turinio

Kacušika Hokusajis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Katsušika Hokusajus)
Kacušika Hokusajis
jap. 葛飾北斎
K. Hokusajis, autoportretas (1839 m.)
Gimė 1760 m. spalio 31 d. spėjama
Edas, Japonija
Mirė 1849 m. gegužės 10 d. (88 metai)
Edas, Japonija
Tautybė japonas
Veikla dailininkas, grafikas

Kacušika Hokusajis (jap. 葛飾北斎 = Katsushika Hokusai; 1760 m. spalio 31 d. spėjama, Ede (dab. Tokijas), Japonija – 1849 m. gegužės 10 d., ten pat) – profesionalus japonų dailininkas ir grafikas, priklausantis ukijo-e („nepastovaus pasaulio paveikslai“) meno mokyklai. Jo ankstyvieji darbai atstovauja visą ukijo-e meno spektrą, į kurį įeina: kraštovaizdžius ir aktorius vaizduojantys vieno lapo estampai, rankomis tapyti paveikslai ir surimono („atspausdinti dalykai“), tokie kaip sveikinimai ir pranešimai. Vėliau jis daugiau dėmesio skyrė klasikinei samurajų ir kiniškai tematikai.[1] Išgarsėjo peizažų serijomis: „36 Fudži kalno vaizdai“ (~18271830), „Kelionė po visų provincijų krioklius“, „Nuostabūs visų provincijų tiltų vaizdai“ (abi ~18291832); t. p. paveikslėlių knygomis „Manga“ (pradėta leisti 1814 m.), iš kurių kildinamas japoniško komikso žanras.[2]

Ankstyvieji metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hokusajis gimė 1760 m. spalio mėn. Hondžo, rytiniame Edo kvartale.[1] Jis buvo veidrodžių gamintojo Nakadžimos Isė sūnus[3], bet nors ir priklausė šio garsaus menininko šeimai, niekada nebuvo laikomas šeimos įpėdiniu. Manoma, to priežastis galėjo būti tai, jog Hokusajus gimė ne Nakadžimos žmonai, o sugulovei.[1]

Būdamas penkerių susidomėjo piešimu. Kalbama, kad jaunystėje Hokusajis tarnavo kaip klerkas bibliotekoje-knygyne. 15 metų buvo išleistas trejiems metams mokytis pas medinių kaladėlių raižytoją. Ši ankstyva praktika knygų ir spausdinimo versle aiškiai prisidėjo prie Hokusajis kaip grafiko meninio vystymosi.[1]

Ankstyviausias įrašas apie Hokusajį datuojamas 1778 m., kai būdamas 18-likos tapo Kacukavos Šunšo – tuo metu lyderiaujančio ukijo-e meistro – mokiniu. Pirmieji publikuoti jaunojo Hokusajo darbai – spaudiniai, vaizduojantys kabuki teatro aktorius, atsirado jau kitais metų.[1] Besimokydamas pas Šunšo jaunuolis gavo Kacukavos Šunro profesinį vardą, kuriuo pasivadinęs taip pat sukūrė iliustruotą kibijoši. Vėliau jis susiginčijo su Šunšo ir buvo atleistas iš pastarojo studijos.[3]

Sprendžiant iš Hokusajo vaikų, kurių jis turėjo kelis, amžiaus, manoma, kad menininkas susituokė įpusėjęs savo 20-uosius gyvenimo metus. Tikriausiai, dėl šeimyninio gyvenimo įtakos jo kuriami dizainai perėjo nuo aktorių ir moterų raižinių link istorinės ir kraštovaizdžių tematikos, ypač uki-e (pusiau istoriniai peizažai, kuriami naudojant iš vakariečių perimtas perspektyvos technikas) bei raižinių, vaizduojančių vaikus. Menininko knygų iliustracijos ir tekstai taip pat pasikeitė – nuo ankstyvesniųjų temų pereita prie istorinių ir didaktinių. Tuo pačiu metu Hokusajo surimono žanro kūryba, vykdyta apie dešimtmetį, pasiekė vieną iš ankstyviausių jo karjeros viršūnių.[1]

Sulaukus 30-ies, Hokusajo laukė nemaži asmeninio gyvenimo pokyčiai. 1793 m. pradžioje mirė jo mokytojas Šunšo. Netrukus po to Hokusajo žmona taip pat išėjo iš šio pasaulio, palikdama jam sūnų ir dvi dukteris.[1]

1795 m. Hokusajis pakeitė savo profesinį vardą į Sori. Tai akivaizdžiai leido suprasti, kad jis nebenori būti siejamas su Kacukavos mokykla, bet tikrosios priežastys taip ir liko neaiškios. Sklido kalbos, kad Šunšo, dar būdamas gyvas, pats jį išmetė, kai sužinojo, jog Hokusajus slapčia studijavo Kano mokyklos stilių.[4]

1797 m. jis susituokė antrą kartą ir pradėjo vadintis Hokusaju. Šis vardo pakeitimas Hokusajo kūryboje žymi aukso amžiaus, kuris tęsėsi dar pusšimtį metų, pradžią.[1]

Brandžiausi metai. Kūrybos viršūnė

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Brandžiausio periodo Hokusajo kūryba apima platų ukijo-e meno diapazoną: vieno lapo estampai, surimono, paveikslėlių knygos ir paveikslėlių apsakymai, iliustracijos eilėraščių antologijoms ir istorinėms novelėms, erotinės knygos ir albumai, ranka tapyti paveikslai ir eskizai. Dėl savo kūrinių tematikos Hokusajis retkarčiais (keliuose žymiuose spaudiniuose, paveiksluose ir erotikos žanre) konkuruodavo su Utamaro – pripažintu, geidulingus kūnus vaizduojančių spaudinių meistru.[1]

XVIII a. pab. Hokusajis kurį laiką eksperimentavo su vakarietiško stiliaus perspektyva ir spalvinimu. Nuo XIX a. pr. pradėjo iliustruoti jomihonus (išplėstos istorinės novelės, kurios dar tik buvo pradėjusios populiarėti). Dėl šių novelių įtakos Hokusajo stilius išgyveno svarbius ir aiškiai matomus pokyčius 18061807 m. Jo kūnus vaizduojantys darbai skleidė daugiau energijos, bet tuo pačiu buvo ir mažiau subtilūs. Menininkas skyrė didesnį dėmesį klasikinėms ir tradicinėms temoms (ypač samurajų arba karų, taip pat Kinijos tematikai) ir buvo nusigręžiama nuo tuo metu ukijo-e mene vyravusių temų.[1]

Maždaug 1812 m. Hokusajo vyriausiasis sūnus mirė. Ši tragedija buvo ne tik emocinis, bet taip pat ir ekonominis sukrėtimas Hokusajui. Jo sūnus buvo pripažintas turtingosios Nakadžima šeimos įpėdiniu ir buvo reikalingas tėvui gaunant dosnią paramą, dėl kurios jam nereikėjo rūpintis dėl atlygio gaunamo už paveikslus, dizainus ir iliustracijas. Tuo metu Hokusajui už jo kūrinius buvo labiau atsilyginama dovanomis negu nustatytu mokesčiu.[1]

1812 m. Hokusajis aplankė Nagoją, kur jis sutiko Eirakują – pagrindinį miesto leidėją. Šiam pasiūlius, Hokusajis pradėjo rengti eskizų albumų seriją, pavadintą „Manga“. Ji susidėjo iš įžvalgių ir dažnai juokingų kiekvieno galimo objekto iliustracijų. Hokusajis manė, kad jo „Manga“ tarnaus kaip idėjų šaltinis dailininkams mėgėjams ir amatininkams mėgėjams, bet vizualus „Mangos“ grožis sulaukė žymiai didesnio publikos susidomėjimo nei tikėtasi.[5]

Dėl ekonominių priežasčių ar ne, bet nuo to laiko Hokusajo dėmesys palaipsniui pradėjo krypti nuo novelių iliustracijų link paveikslėlių knygų, ypatingai – medinių kaladėlių būdu spausdinamų sąsiuvinių, skirtų menininkams mėgėjams (įskaitant garsiąją „Hokusajo mangą“). Labiausiai tikėtina, kad jo tikslas buvo susirasti naujų mokinių, o tuo pačiu ir naują globėją.[1]

1817 m. persikėlė dirbti į Nagoją. 1818 m. aplankė Osaką ir Kiotą.[3] Nors ir buvo išgarsėjęs dėl savo detalių raižinių bei iliustracijų, Hokusajis taip pat mėgo demonstruoti savo meninius sugebėjimus viešumoje,[1] kas sustiprindavo jo reputaciją.[6] Pavyzdžiui, Ede ir Nagojoje, į festivalius susirinkusioms minioms stebint, jis tapė milžiniškus (~200 kvadratinių metrų) kūrinius, vaizduojančius mitologines būtybes. Vieną kartą jis net buvo pakviestas parodyti savo meninių gabumų šiogunui.[1]

1828 m. vasarą mirė antroji Hokusajo žmona. Tuomet jis buvo 68-erių metų, su pertraukomis kamuojamas paralyžiaus ir paliktas vienas su savo palaidūnu anūku, kuris taip pat buvo ir nepataisomas prasižengėlis įstatymui. Tikriausiai tai nebuvo sutapimas, kad Hokusajo mylimiausia duktė (ir mokinė), O-ei, nutraukusi nelaimingą santuoką su smulkiuoju menininku vardu Tomei, grįžo pas tėvą ir pasiliko kartu iki paskutiniųjų jo gyvenimo dienų.[1]

Brandžiausias Hokusajo kūrybos periodas buvo 18231845 m. Jo talentas geriausiai atsiskleidė peizažų kūrime, kuriais menininkas ir yra labiausiai pagarsėjęs. Tuo metu spausdinime, kuris buvo taikomas jau maždaug šimtą penkiasdešimt metų, reikėjo naujos varomosios jėgos. Ja tapo peizažai – viena seniausių ir labiausiai gerbiamų Rytų kraštų dailės tematikų. Peizažai suteikė naują įkvėpimą to meto kūrėjams. Hokusajo talentas leido Edo gyventojams mėgautis jo atvaizduota vietinės gamtos didybe šiosios didžiausiame taurume ir romantikoje. Taip pat jam padėjo ir tai, kad 18021822 m. buvo leidžiama daug knygų, kurios tarnavo kaip gidas turistams, įsitraukusiems į naująją kelionių maniją. To meto keliones gerokai lengvino Tokugavų dėka pagerinti keliai ir susisiekimas.[7]

Priežastį, kodėl Hokusajo dėmesys nuo aktorių ir gražuolių nukrypo į gamtos didybę, iš dalies galima atrasti Japonijos užsienio prekyboje. Tikrai nemaža varomąja jėga tapo iš Europos į Japoniją atgabentos varinių plokščių graviūros. Šios graviūros, atradusios kelią į Hokusajo rankas, paliko jam neišdildomą įspūdį. Pirmiausia, Hokusajis bandė imituoti Olandijos ir Prancūzijos peizažus, su visomis jų perspektyvos gudrybėmis ir realistiniu šešėlių vaizdavimu. Vėliau jis pakeitė vaizduojamas scenas į savo šalies peizažus, o europietiškas meninis įžvalgumas Hokusajo nepaliko iki pat jo gyvenimo pabaigos. Vertėtų paminėti ir tai, kad dar prieš europietiškai įtakai pasiekiant Hokusajį, jis jau buvo sukūręs nemažai paveikslų, vaizduojančių kraštovaizdžius ir figūras ir sugebėjęs sujungti juos į vientisą harmoniją. Kaip bebūtų, būtent dėl šių europietiškų graviūrų įtakos pradėti nedrąsūs Hokusajo bandymai naujosiomis technikomis yra tiesiogiai susiję su jo indėliu ukijo-e mene, kuris atsiskleidžia garsiosiose jo peizažų serijose „Vaizdai išilgai Sumidos upės krantų“, „Įžymios Rytinės sostinės vietos“ ir „53 Tokaido stotys“ (pradėjo maždaug dvidešimt metų prieš Hirošigės seriją tokiu pačiu pavadinimu).[8]

Vienas iš skiriamųjų Hokusajo meno bruožų buvo jo polinkis į keistumą ir groteską. Tai geriausiai atsiskleidžia jo vaizdingose iliustracijose istorinėms novelėms, sukurtoms Takizavos Bakino (1767 m.1848 m.), su kuriuo Hokusajis palaikė ilgalaikius santykius.[9]

Iš daugybės Hokusajo knygų ir raižinių, jo darbas „36 Fudži kalno vaizdai“ yra išskirtinai svarbus. Publikuota maždaug 18261833 m., ši garsioji serija (įskaitant papildymus, iš viso 46 spalvoti estampai) žymėjo apogėjų Japonijos kraštovaizdį vaizduojančių grafikos darbų istorijoje. Dėl idėjos didingumo ir atlikimo meistriškumo mažai kas jam galėjo prilygti savo ankstesniais darbais ir niekas nesugebėjo pranokti vėliau – tokio kūrinio neatsirado netgi tarp garsaus Hokusajaus amžininko, Hirošigės, darbų.[1]

Paskutiniai gyvenimo metai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sulaukus vyresnio amžiaus Hokusajo sėkmė ilgai nesitęsė, nors tuo metu jis ir sukūrė tokius atmintinus kūrinius, kaip „Vandenys jų tūkstantyje aspektų“, „Žymių tiltų vaizdai“ ir „Gėlių ir paukščių paveikslai“. Nauja žvaigždė, vardu Hirošigė, kilo Edo mieste. Kitaip nei Hokusajo, jo pusėje buvo jaunystė. Hirošigė publikavo savo paties sukurtą „53 Tokaido stočių“ seriją Tenpo eroje (18301844 m.) ir laimėjo publikos pripažinimą savo nauja poetiška atmosfera ir žmogiškuoju tragizmu.[10]

Senasis Hokusajis buvo suerzintas dėl šio publikos malonės pasikeitimo ir bandė susigrąžinti savo buvusį populiarumą išleisdamas trijų tomų seriją, pavadintą „100 Fudži kalno vaizdų“, bet viskas buvo perniek. Tuomet jis pradėjo ieškoti sensacingesnių temų. Senasis menininkas pasirinko temas iš klasikinių Senosios Kinijos ir Japonijos pasakojimų, bandydamas pasipelnyti iš jų populiarumo. Apeliuodamas į žmonių misticizmą ir prietaringumą jis pradėjo piešti vaiduoklius. Nors ir kaip menininkas stengėsi, jo populiarumas buvo nesusigrąžinamas. Jo temų mažėjimas sutapo su dizaino kokybės prastėjimu – faktas, kurį ir senas žmogus gerai suprato.[10]

Nepaisant jo prašymų dangui dėl „dar vieno dešimtmečio – dargi, bent kitų penkerių metų“, aštuonioliktąją ketvirtojo mėnesio, pagal japonų kalendorių, dieną „Dėl piešimo pamišęs senis“, kaip kad jis save vadino, išleido paskutinį atodūsį. Hokusajis buvo 89-erių, bet vis vien nepasotinamai siekė pažinti galutinę didžiąją meno tiesą.[1] Menininko amžino nepasitenkinimo užbaigtais darbais ir nesibaigiančio optimizmo dėl darbo, jo vis dar laukiančio ateityje, tikriausiai nebūtų įmanoma geriau išreikšti nei paties Hokusajo žodžiais, iš jo epilogo rinkiniui „100 Fudži kalno vaizdų“:

„Aš pamilau piešimą jau tada, kai būdamas šešerių įsisąmoninau, kas tai yra. Aš piešiau piešinius, kurie maniau yra pakankamai geri, kai buvau penkiasdešimties, bet iš tiesų viskas, ką sukūriau prieš sulaukdamas septyniasdešimt, neturėjo visiškai jokios vertės. Būdamas septyniasdešimt trejų pagaliau supratau kiekvieną gamtos aspektą – paukščius, žuvis, gyvūnus, vabzdžius, medžius, žoles, viską. Kai man aštuoniasdešimt aš turėčiau būti dar labiau patobulėjęs, o sulaukęs devyniasdešimt iš tiesų įvaldysiu meno paslaptis. Kai pasieksiu 100–uosius metus, mano darbai iš ties bus didingi, o mano galutinis tikslas bus pasiektas apie 110–uosius metus, kai kiekviena nupiešta linija ir taškas bus įkvėpti gyvenimo.“

Tai jis pasirašė savo paskutiniuoju vardu – „Dėl meno pakvaišęs senis“.[11]

Hokusajis tiek savo kūryba, tiek asmenybe buvo nepaprastas žmogus. Jis pasižymėjo kaip energingas menininkas, kuris keldavosi anksti ryte, vos saulei prašvitus, ir tapydavo iki kol visiškai sutemdavo. Tai buvo įprastas jo ilgo ir produktyvaus gyvenimo režimas.[1] Hokusajus kūrė iki paskutinės savo gyvenimo dienos 1849 m., kai mirė palikdamas apie 30 tūkst. paveikslų.[11]

Siekdamas ištobulinti savo meną, Hokusajus nepaliaujamai keitė mokytojus. Jis studijavo pas Kano JusenąKano mokyklos, Cucumi TorinąCucumi mokyklos ir Sumijoši NaikiTosa mokyklos taip niekad ir nerasdamas pasitenkinimo. Vėliau Hokusajo dėmesį patraukė iš Vakarų į Japoniją atgabenti europietiški varinių plokščių raižiniai. Šie raižiniai, arba kitaip graviūros, atvėrė jam naują mokslinės perspektyvos, šešėliavimo ir realistinio vaizdavimo pasaulį.[12]

Kaita išsiskyrė ne tik Hokusajo kūrybos stilius. Itin dažna gyvenamosios vietos – persikraustęs ne mažiau nei devyniasdešimt tris kartus; kartais net du kartus tą pačią dieną[7] – bei vardų kaita yra tiesiogiai susijusi su jo neramia prigimtimi. Menininkas, kurį pasaulis pažino kaip Hokusajų, iš tiesų nei gimė su šiuo vardu, nei mirė.[13] Be jo pagrindinių profesinių vardų (apytikriai vienas per dešimtmetį), menininkas turėjo dar apie dvi dešimtis kitų atsitiktinių slapyvardžių, nors jie dažniausiai buvo naudojami tik kaip priedas prie jo pagrindinio vardo pasirinktu laikotarpiu.[1] Tai stulbinantis skaičius netgi to meto Japonijoje, kai pakeisti vardą keturis ar penkis vardus buvo įprasta.[13] Kaip bebūtų, kituose šaltiniuose nurodoma, jog Hokusajis per visą savo gyvenimą yra naudojęs netgi daugiau nei 50 profesinių vardų, kurių dažniausi: Fusenkijas, Gakijodžinas, Gakijo Rodžinas, Gunbatėjus, Gijobucu, Hišikava Sori, Hokusajis, Iiči, Kako, Kacukava Šunro, Kintaiša, Kuku, Mandži, Mandžijo, Mandži Rodžinas, Raišinas, Raito, Rijosenas, Šimpaku Sandžinas, Šinsajus, Šunro, Sori, Sošunro, Taito, Tacumasa.[3]

Sudėjus visa tai ir dar kitas Hokusajo charakterio vingrybes, susidaro iš ties neeilinė asmenybė – „neeilinė netgi tarp menininkų“ ir dar labiau neįprasta tarp japonų menininkų, gyvenančių šalyje ir laikmetyje, kai romantiška la bohéme aura dar nepakeitė Konfucijaus ir japonų tinkamo elgesio kodeksų. Jis akivaizdžiai pažeidė tradicinius japonų etiketo standartus savo pasipūtimu, priekabumu, agresija, o labiausiai savo sensacingais būdais, kuriuos Hokusajis naudojo norėdamas atkreipti dėmesį į save ir savo meną.[14]

Visose istorijose apie Hokusajų yra įsipainioję dalis nerimo, dalis titaniško vargo ir „dieviško nepasitenkinimo“. Apie jo santykius su mokytojais sklandė nemažai anekdotų, kurie atskleidžia dažnus barnius su mokytojais ir susvetimėjimą, kurio kaltininkas galėjo būti karštas menininko temperamentas.[15]

Kaip ir daugumos genijų darbuose, taip ir viskame, ką Hokusajis sakė ar darė, yra „per daug“ elementas – per daug pagal įprastus supratimo bei sveiko proto standartus. Netgi pats Hokusajus tai pripažino iki tokio laipsnio, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais save vadino „Dėl meno pakvaišusiu seniu“. Jo mąstymas ir elgesys buvo neeiliniai; neeilinis buvo ir jo menas. Nors pasaulis dar negali pilnai suprasti šio žmogaus, Hokusajaus įžvalga ir meilė menui leidžia jam užimti svarbią vietą tarp išskirtiniausių ir populiariausių visų laikų menininkų.[15]

Hokusajo jausmai apie save, kaip apie žmogų, atsiskleidžia jo paskutiniame eilėraštyje, parašytame haiku tradicine septynių skiemenų forma, kuris, laisvai išvertus, skambėtų taip:

„Netgi kaip vaiduoklis

Mano siela norės klajoti

Vasaros laukuose.“[11]

Svarbiausi darbai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„36 Fudži kalno vaizdai“

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Raudonasis Fudži kalnas (serija"36 Fudži kalno vaizdai")

Hokusajaus „36 Fudždi kalno vaizdai“ pavertė menininką savo laikmečio legenda. Ši peizažų serija, kurią iš tiesų sudaro 46 vaizdai[16], laikoma Hokusajo kūrybos viršūne.[17]

36 Fudži kalno vaizdų“ serija yra ilgų Hokusajaus studijų, kurių metu jis gilinosi į žmonių ir gamtos vaizdavimą, rezultatas. Iš pradžių Hokusajis paveikslėlių knygose peizažą naudodavo kaip foną. Vėliau, labiau pasigilinęs į peizažų kūrimo subtilybes, jis perėjo į aukštesnį lygį.[17] Vėl ir vėl vaizduodamas Fudži kalną, Hokusajus jo kūgio formos viršūnę naudojo kaip nors ir tolimą, tačiau centrinį elementą daugelyje savo sukurtų Edo vaizdų.[16]

Hokusajaus įžvalga, plačiai atsiskleidusi jo estampuose ir knygose, atspindėjo ir tuo pačiu metu ugdė visuomenės suvokimą apie Fudži kalną, kaip apie didingą, bet taip pat ir pavojingą viršukalnę. Nors jis ir buvo už šimto mylių (62 km) nuo Edo ir nebuvo išsiveržęs nuo 1707 m., miesto gyventojai gerbė šį kalną ir gerai žinojo, jog tai – aktyvus ugnikalnis. Pačio Hokusajaus silpnybė Fudži kalnui buvo įsišaknijusi senoviniame, bet vis dar gajame tikėjime, kad tai yra šventas kalnas, saugantis nemirtingumo paslapties šaltinį. Vasaros mėnesiais, kai buvo maža griūties rizika, vyrai piligrimai čia traukdavo iš visos šalies, norėdami pasiekti kalno viršūnę (moterims tai buvo draudžiama). Hokusajis savo kūryba pabrėžė kalno šventumą ir tai, kad jis yra neatskiriama Edo tapatumo dalis.[16]

Menininkas, panaudodamas labiausiai žmones jaudinančius peizažo žanro aspektus, šiuo peizažų rinkiniu išoriniam pasauliui suteikė galimybę išvysti Japonijos kasdienio gyvenimo vaizdą, o savo tautiečiams pateikė naują paprasto žmogaus orumo ir jo kasdienių darbų vertinimą. Ne vien puikūs aktoriai bei žymios gražuolės yra verti menininko dėmesio, bet taip pat ir eilinis žmogus. Humaniškumas, nenupudruotas ir nepagražintas – japoniškas comédie humaine – atrado savo interpretatorių. Hokusajus labai praplėtė medinių kaladėlių spaudinių asortimentą, suteikė spausdinimui daugiau lankstumo ir skatino menininkus toliau plėtoti peizažo žanrą.[10]

Eskizų rinkiniai. „Manga“ serija

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Hokusajo manga

Taito slapyvardį menininkas pradėjo naudoti būdamas 52 metų. Šiuo naujuoju vardu jis pasirašydavo savo karikatūrose ir eskizuose. Tarp daugybės Hokusajo eskizų, pagrindinė serija, susidedanti iš 15 dalių, buvo pavadinta „Hokusajaus Manga“. Pirmasis numeris pasirodė 1814 m., o paskutiniai trys išleisti jau po autoriaus mirties. Pats žodis „manga“ reiškia „karikatūra“ arba „eskizas“; taip pat gali būti verčiamas ir kaip „mišinys“ arba „eskizai iš gyvenimo“. Hokusajis neabejotinai praplėtė šios sąvokos reikšmę, į savo eskizų knygas įtraukdamas beveik viską, kas tik po saule patraukdavo jo dėmesį. Knygose menininkas stengėsi kaip galima geriau išreikšti kiekvieno veiksmo bei judesio unikalumą, nesvarbu, ar to atlikėjas buvo žmogus, ar tekantis vanduo. „Manga“ serija, manoma, buvo darbas teikęs Hokusajui daugiausia malonumo ir labiausiai jį patenkinęs. Menininkas, kalbėdamas apie šį rinkinį, teigė, kad „Manga“ žymėjo naują pradžios tašką jo mene ir visi kūriniai, kuriuos yra sukūręs prieš sulaukdamas penkiasdešimties, iš tiesų yra beverčiai ir turėtų būti sunaikinti.[17]

Dar vienas rinkinys, pavadintas „Gyvenimas Rytinėje sostinėje“, tikėtina, buvo parengtas paskutiniaisiais Hokusajo gyvenimo metais ir egzistuoja tik originaliuose eskizuose, kurie niekada taip ir nebuvo publikuoti. Nors jiems ir trūksta laisvės bei spontaniškumo būdingo „Manga“ rinkiniui, „Gyvenimas Rytinėje sostinėje“ eskizai, vaizduojantys eilinius žmones jų įprastinėje aplinkoje – Edo gatvėse ir aikštėse, perteikia gyvą tų laikų vaizdą. Kiekviena vietovė šiame rinkinyje nurodyta ir atvaizduota kruopščiai bei aiškiai.[18]

36 Fudži kalno vaizdai

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hokusajo reikšmė ir atminimo įamžinimas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Hokusajis paskutiniajame ukijo-e stiliaus vystymosi etape įkūnijo šios meno mokyklos esmę. Per 70 metų trukusį meninės kūrybos laikotarpį šis užsispyręs talentas sukūrė menininko, mąstančio viena kryptimi ir visomis jėgomis siekiančio užbaigti jam skirtą užduotį, prototipą. Hokusajis sukūrė figūrą, kuri nuo XIXa. antrosios pusės žavėjo Vakarų menininkus, kritikus ir meno mylėtojus.[1]

Japonijos visuomenei Hokusajus davė peizažus, kurie, nors ir meistriškai interpretuoti, žmonių vis dar atpažįstami ir artimi – tokie, su kuriais jie galėdavo susieti ir save. Šiltas žmogiškumas sklinda iš visko, ką šis menininkas yra padaręs. Jam pasaulis atrodė kaip didžiulis teatro fonas, prieš kurį žmogus ir jo emocijos yra matomos tikrajame jų gležnume. Humoras, kurio iš ties nemažai Hokusajo kūryboje, niekada nebuvo piktas. Iliustracijose vyrauja šiltos ir džiaugsmingos temos, kuriose apstu jo taip vertinamų Japonijos kraštovaizdžių. Hokusajaus kompozicijos, nors ir įspūdingos, retai kada dirbtinės ar suktos vien dėl didesnio efekto sukūrimo. Pavydėtinas jo spalvos ir linijos pojūtis.[19] Labai drąsūs žemės bei jūros peizažai. Visada tikslingi, patrauklūs, racionalūs.[3]

„Miss Hokusai“ animė logotipas

Kacušika Hokusajis dirbo taikydamas pačius įvairiausius stilius, turėjo daugybę mokinių.[3] Neramiame Hokusajo gyvenime vienintelė jėga, suteikianti jam stabilumo, buvo jo meilė ir atsidavimas menui.[7] Dėl kūrinių skaičiaus, kuris siekė tūkstančius, šis japonų menininkas yra laikomas vienu produktyviausių, įvairiapusiškiausių ir įtakingiausių tarp visų ukijo-e meno atstovų.[9]

Kacušikos Hokusajo meno įtaką galima įžvelgti ir šiuolaikiniame pasaulyje. Itin populiarus „Didžiosios Kanagavos bangos“, kuri įėjo į „36 Fudži kalno vaizdų“ rinkinį, motyvas. Jį galima išvysti Claude Debussy „La mer“ partitūros tituliniame lape, gatvių puošyboje (grafičiai), mados pasaulyje ir pan.

1985 m. amerikiečių rašytojas Roger Zelazny išleido mokslinės fantastikos novelę „24 Views of Mt. Fuji, by Hokusai“ („24 Fudži kalno vaizdai, pagal Hokusajų“).

Apie Kacušikos Hokusajo gyvenimą sukurta ir dokumentinių filmų, tarp kurių: „The eye of Hokusai“ (2014 m., Prancūzija), „Hokusai Old Man Crazy to Paint“ (2017 m., Didžioji Britanija). Animacinis filmas „Miss Hokusai“ (2015 m., Japonija), sukurtas pagal to paties pavadinimo mangą, vaizduoja Kacušikos Hokusajo gyvenimą bei darbus jo dukters O-ei akimis.

2016 m. lapkričio 22d. Japonijoje, Tokijuje yra atidarytas „Sumida Hokusai“ muziejus atminti šiam išskirtinio talento menininkui.

Šaltinių nuorodos

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
  1. 1,00 1,01 1,02 1,03 1,04 1,05 1,06 1,07 1,08 1,09 1,10 1,11 1,12 1,13 1,14 1,15 1,16 1,17 1,18 1,19 Lane, R., 1999. Hokusai. Japanese artist. Encyclopedia Britannica, [internete] rasta: <https://www.britannica.com/biography/Hokusai> [žiūrėta 2017 spalio 1]
  2. Hokusai Kacušika (Katsushika Hokusai, Kacušika Hokusajis), tikr. Kawamura Tokitaro . Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 615 psl.
  3. 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 Roberts, L. P., 2000. A dictionary of Japanese artist. New York: Weatherhill, p.48
  4. Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.11
  5. Guth, C., 1996. Art of Edo Japan: the artist and the city, 1615–1868. New York: H. N. Abrams, p.113-114
  6. Guth, C., 1996. Art of Edo Japan: the artist and the city, 1615–1868. New York: H. N. Abrams, p.36
  7. 7,0 7,1 7,2 Swann, P. Ch., 1966. The art of Japan: from the Jōmon to the Tokugawa period. New York: Greystone Press, p.214
  8. Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.14-15
  9. 9,0 9,1 Guth, C., 1996. Art of Edo Japan: the artist and the city, 1615–1868. New York: H. N. Abrams, p.113
  10. 10,0 10,1 10,2 Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.18
  11. 11,0 11,1 11,2 Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.19
  12. Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.12
  13. 13,0 13,1 Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.7
  14. Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.7-8
  15. 15,0 15,1 Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.8
  16. 16,0 16,1 16,2 Guth, C., 1996. Art of Edo Japan: the artist and the city, 1615–1868. New York: H. N. Abrams, p.114
  17. 17,0 17,1 17,2 Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.16
  18. Kondo, I., Grilli, E., 1958. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, p.61
  19. Swann, P. Ch., 1966. The art of Japan: from the Jōmon to the Tokugawa period. New York: Greystone Press, p.215
  • Guth, C. Art of Edo Japan: the artist and the city, 1615–1868. New York: H. N. Abrams, 1996.
  • Kondo, I., Grilli, E. Katsushika Hokusai (1760–1849). Rutland; Tokyo: Charles E. Tuttle Company, 1958.
  • K. Hokusai. Japanese artist. Encyclopedia Britannica, 1999.
  • Roberts, L. P. A dictionary of Japanese artist. New York: Weatherhill, 2000.
  • Swann, P. Ch. The art of Japan: from the Jōmon to the Tokugawa period. New York: Greystone Pres, 1966.
  • Visuotinė lietuvių enciklopedija. T. 7: Gorkai – Imermanas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005.