Karakalpakai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Karakalpakai
Karakalpaki.jpg
Gyventojų skaičius 550 000
Populiacija šalyse Flag of Uzbekistan.svg Uzbekija,
Flag of Turkmenistan.svg Turkmėnija,
Flag of Kazakhstan.svg Kazachstanas
Kalba (-os) karakalpakų
Religijos musulmonai sunitai
Giminingos etninės grupės kazachai, nogajai, totoriai ir kitos tiurkų kipčiakų grupės tautos

Karakalpakai (karakalpak. Qaraqalpaq) – Uzbekijoje prie Aralo jūros gyvenanti tiurkų tauta. Jie turi savo autonomiją, Karakalpakiją. Kalba tiurkų šeimai priklausančia karakalpakų kalba. Tikintieji – daugiausia musulmonai sunitai.

Tradiciškai verčiasi pusiau klajokline gyvulininkyste (galvijų auginimu), drėkinamąja žemdirbyste, žvejyba. Amatai: medžio drožyba, kilimų audimas, siuvinėjimas, juvelyrinių dirbinių gamyba, odos apdirbimas. Tradicinis būstas – jurta.

Karakalpakai turi gausų folklorą – dainų, pasakų, legendų, žodinių ir rašytinių epų (žymiausi – „Keturiasdešimt merginų“, „Alpamyšas“, „Koblan“). Išlaikę tradicinės aprangos elementus, muzikos instrumentus.

Karakalpakų protėviai buvo masagetų ir sakų gentys, VII-II a. pr. m. e. gyvenusios į pietus nuo Aralo jūros. VI-VIII a. jos buvo smarkiai paveiktos tiurkų genčių. Karakalpakų tauta pradėjo formuotis VIII-X a., kuomet dalis pečenegų ir ogūzų susiliejo su kipčiakais, atsikėlusiais nuo Irtyšiaus, perėmė jų kalbą. XIV–XV a. pab. etnogenezei įtaką padarė nogajai. Karakalpakai rašytiniuose šaltiniuose minimi nuo XVI a. pab.[1]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Karakalpakai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003