Kanto žemuma

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Kanto žemuma topogrtafiniame žemėlapyje

Kanto žemuma (jap. 関東平野 = Kantō heiya) arba Tokijo žemuma – didžiausia Japonijos žemuma, plytinti Honšiū salos pietryčiuose, į šiaurę nuo Tokijo įlankos, istoriniame Kanto krašte. Plotas ~13 000 km², aukštis iki 200 m.[1] Susidariusi tektoninėje įduboje iš kvartero jūrinių bei aliuvinių nuosėdų, užklotų vulkaniniais pelenais. Dažni žemės drebėjimai.

Kanto žemumoje būdingas subtropinis musoninis klimatas (~1500 mm kritulių per metus), teka Tonės, Arakavos, Kinu, Vatarasės upės, telkšo Kasumigos, Kitos ežerai.

Kanto žemuma labai tankiai gyvenama, smarkiai sukultūrinta. Vystoma žemdirbystė (auginami ryžiai, kviečiai, miežiai, tabakas, daržovės).[2] Kanto žemumoje įsikūrę daug didelių megapolių (Tokijas, Jokohama, Jokosuka, Saitama, Kanagava ir kt.).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. Москва: Советская энциклопедия, 1983, 194 psl.
  2. Kánto žemumà, Tòkijo žemumà. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006