Kalnų Armėnijos Respublika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Kalnų Armėnijos respublika
Nepripažinta valstybė
1921
Flag herbas
Vėliava Herbas
Sostinė Gorisas
Politinė struktūra Nepripažinta valstybė
Istorija
 - Nepriklausomybės paskelbimas 1921 m. balandžio 26 d.
 - Armėnijos sovietizacija 1921 m. liepos 1 d.

Kalnų Armėnijos Respublika (arm. Լեռնահայաստանի Հանրապետութիւն Leřnahajastani Hanrapetutjun), taip pat – Kalnų Armėnija (Լեռնահայաստան Leřnahaastan) buvo nepripažinta antibolševikinė armėnų valstybė maždaug atitinkanti dabartinių Vajocdzoro ir Siuniko sričių teritoriją, bei kelias Azerbaidžano dalis (Nachičevanės Autonominė Respublika vakaruose ir de facto Kalnų Karabacho Respublika rytuose).[1] Kalnų Armėnijos respubliką po 1921 m. balandžio vasario sukilimo numalšinimo įsteigė karininkas ir Armėnijos politinis mąstytojas Gareginas Nždehas bei jo sąjungininkai, remiami vietinių partizanų pajėgų. Kalnų Armėnijos nepripažino nė viena šalis ir ji egzistavo iki tų pačių metų liepos vidurio.

Aplinkybės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Pirmojo pasaulinio karo, pasirašius Sevro taikos sutartį, ir po to vykusiose taikos derybose Paryžiuje sąjungininkai įsipareigojo nubausti Jaunuosius turkus ir suteikti kai kurias, jei ne visas, rytines imperijos provincijas besikuriančiai Armėnijos Respublikai.[2] Kita vertus sąjungininkams labiau rūpėjo sudaryti taikos sutartis su Vokietija ir kitomis Europos Centrinėmis valstybėmis. Su Artimaisiais Rytais susijusiais klausimais pagrindinės Vakarų valstybės, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir JAV, turėjo prieštaringus interesus. Tarp sąjungininkų kilo ginčai, JAV nenorėjo prisiimti mandato dėl Armėnijos. Tuo tarpu neseniai susikūrusi Rusijos Sovietų Federacinė Socialistinė Respublika ir turkų tautinis sąjūdis abu buvo sukūrę planą užimti Kaukazą, įskaitant Armėniją.[3] Bolševikai simpatizavo turkų sąjūdžiui dėl abipusio pasipriešinimo Vakarų galioms arba, anot bolševikų, „Vakarų imperializmui“. Sovietų vyriausybė sudarė sąjungą su turkų nacionalistais ir pradėjo siųsti jiems paramą auksu bei ginklais. Armėnams tai buvo pražūtinga ir galiausiai Vakarų Armėnija buvo puolančiųjų pajėgų užimta.[4]

Armėnijos sovietizacija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sovietinė 11-oji raudonoji armija įžengia į Jerevaną 1920 m., faktiškai nutraukdama armėnų savivaldą.

1920 m. pabaigoje Armėnijoje valdžią paėmė komunistai. 1920 m. lapkričio 29 d. prasidėjo sovietų 11-osios raudonosios armijos invazija į Pirmąją Armėnijos Respubliką. Tikrasis valdžios perdavimas įvyko gruodžio 2 d. Jerevane, kai Armėnijos vadovybė sutiko su ultimatumu, kurį jai pateikė sovietų įgaliotasis atstovas Borisas Legranas. Armėnija sutiko įstoti į sovietų įtakos sferą, o Sovietų Rusija sutiko apsaugoti savo likusią teritoriją nuo stiprėjančios Turkijos pajėgų. Sovietai taip pat pasižadėjo imtis priemonių atkurti armiją, apsaugoti armėnus ir nepersekioti nekomunistų, nors paskutinė šio pasižadėjimo sąlyga buvo atšaukta dašnakus išvarius iš šalies. Sovietų vyriausybė pasiūlė Armėnijos Kalnų Karabacho ir Siuniko regionus prijungti prie Azerbaidžano. Šį žingsnį griežtai atmetė Gareginas Nždehas, kuris 1920 m. gruodžio 25 d. paskelbė Siuniką savivaldžiu regionu. 1921 m. sausio mėn. Drastamatas Kanajanas išsiuntė G. Nždehui telegramą, kurioje pasiūlė leisti Siuniką sovietizuoti, tokiu žingsniu įgyjant bolševikų vyriausybės paramą sprendžiant Armėnijos žemių problemas. G.Nždehas neišvyko iš Siuniko ir tęsė kovą su Raudonąja armija ir sovietiniu Azerbaidžanu.[5]

Deklaracija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gareginas Nždehas – antibolševikinio pasipriešinimo lyderis.

1921 m. vasario 18 d. ARF pradėjo antisovietinį sukilimą Jerevane ir paėmė valdžią. ARF beveik 42 dienas kontroliavo Jerevaną ir aplinkinius rajonus, kol juos 1921 m. balandį nugalėjo gausesni Raudonosios armijos būriai. Tada sukilimo vadai pasitraukė į Siuniko kraštą.

1921 m. balandžio 26 d. Tatevo vienuolyne vykusiame 2-ajame Zangezurijos suvažiavime paskelbta Daralakjazo (Vajocdzoro), Zangezuro ir Kalnų Karabacho savivaldžių regionų nepriklausomybė, valstybė pavadinta Kalnų Armėnijos Respublika, 1921 m. birželio 1 d. pervadinta į Armėnijos Respubliką.[6]

Politika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Goriso miestas tapo nepripažintos valstybės sostine, o premjeru ir gynybos ministru tapo Gareginas Nždehas. Vėliau, liepą, Simonas Vratsianas paskirtas ministru pirmininku, o G.Nždehas tapo valdytoju ir ginkluotųjų pajėgų vadu. G. Nždehas aktyviai dalyvavo ištremiant azerus iš Zangezūro, kur jie sudarė apie ketvirtį gyventojų.

Nuo 1921 m. balandžio iki liepos Raudonoji armija regione vykdė dideles karines operacijas, puldama Siuniką iš šiaurės ir rytų. Po kelis mėnesius trukusių įnirtingų kovų su ja, 1921 m. liepą Kalnų Armėnijos Respublika kapituliavo Sovietų Rusijai pažadėjus kalnuotą regioną laikyti sovietinės Armėnijos dalimi. Po konflikto Gareginas Nždehas, jo kariai ir daugelis garsių armėnų intelektualų, įskaitant pirmosios nepriklausomos Armėnijos Respublikos vadovus, per sieną pasitraukė į kaimyninį Persijos miestą Tabrizą.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. https://web.archive.org/web/20141021133915/http://mediaforum.nt.am/armtoday.php?year=2006&month=04&day=27&LangID=4 
  2. Hovannisian, Richard G. "The Allies and Armenia, 1915–18. " Journal of Contemporary History. Vol. 3, No. 1 (Jan., 1968), pp. 145–168.
  3. https://archive.org/details/republicofarmeni0000hova/page/20
  4. Hovannisian, Richard G. "Armenia and the Caucasus in the Genesis of the Soviet-Turkish Entente. " International Journal of Middle East Studies, Vol. 4, No. 2 (April, 1973), pp. 129–147.
  5. http://www.njdeh.com/njdehbio.htm Archyvuota kopija 2009-05-04 iš Wayback Machine projekto. 
  6. Mountainous Armenia