Jurijus Martinaitis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
 NoFonti.svg  Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta šaltinių ar nuorodų į juos.
Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į šaltinius.
 Biography note.svg  Šį biografinį straipsnį reikėtų sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus.
Jei galite, prašome sutvarkyti šį straipsnį. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.
Priežastys, dėl kurių straipsnis laikomas nesutvarkytu, aiškinamos straipsnyje Nesutvarkyti straipsniai.
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jurijus Martinaitis
Jurijus Martinaitis (1940-2012).jpg
Jurijus Martinaitis, apie 1988 m.
Gimė: 1940 m. birželio 16 d.
Rostovas prie Dono
Mirė: 2012 m. lapkričio 25 d. (72 metai)
Vilnius
Tautybė: Lietuvis
Tėvas: Vladislovas Martinaitis
Motina: Tatjana Aliochina
Sutuoktinis(-ė): Liljana Zykaitė
Vaikai:

Vytautas (g. 1974), Renata (g. 1976-1980), Laima (g. 1989)

Veikla: inžinierius statybininkas
Organizacijos: Statybos ir montavimo trestas "Vilniaus Statyba", Vilniaus statybos valdyba Nr. 1, Vilniaus statybos valdyba Nr. 2, Vilniaus statybos valdyba Nr. 4, Vilniaus statybos valdyba Nr. 6., UAB „Delos“, Jungtinių tautų organizacija, AB „Lietuvos geležinkeliai“
Partija: Lietuvos komunistų partija
Išsilavinimas: aukštasis
Alma mater: Kauno Politechnikos institutas
Žymūs apdovanojimai:

Jurijus Martinaitis (1940 m. birželio 16 d., Rostovas prie Dono – 2012 m. lapkričio 25 d., Vilnius) – Lietuvos inžinierius statybininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė kelių inžinieriaus Vladislovo Martinaičio ir lietuvių kilmės rostovietės Tatjanos Aliochinos šeimoje. Augo keturių vaikų šeimoje (sesuo Eugenija (g. 1945 m.), broliai Aleksandras (g. 1950 m.), Petras (g. 1954 m.)). Pasibaigus karui, šeima sugrįžo į Lietuvą ir apsigyveno Kaune, o 1954 m. rudenį persikėlė į Vilnių. 1957 m. baigė Vilniaus 6-ąją vidurinę mokyklą. 1957–1962 m. statybos inžinerijos studijos Kauno Politechnikos institute, įgytas pramoninės ir civilinės statybos inžinieriaus-statybininko diplomas.

1962–1965 m. darbas meistru ir darbų vykdytoju Jonavos azotinių trąšų gamyklos pirmosios eilės statyboje[1].

1965–1991 m. darbas statybos ir montavimo treste "Vilniaus Statyba": 1965-1966 m. – statybos valdybos Nr. 1 vyriausiasis darbų vykdytojas, 1966-1968 m. – statybos valdybos Nr. 6 viršininkas, 1968-1972 m. – statybos valdybos Nr. 2 viršininko pavaduotojas, 1972-1976 m. – statybos valdybos Nr. 4 vyriausiasis inžinierius, 1976-1987 m. statybos valdybos Nr. 4 viršininka[2]s, nuo 1987 m. – statybos valdybos Nr. 2 vadovas[1].

Statė: Vilniaus Sporto rūmus (1965–1971); Spaudos rūmus (užbaigta 1985 m.); Vilniaus taksi parką; Naujosios Vilnios gyvenamųjų namų kvartalus "Vilnelė"[1] ir "Linksmoji" bei šio rajono gamyklų „Spalis“ ir „Spalio 40-mečio“ cechus; „Žalgirio“, „ENIMS“, „Neris“, Statybos apdailos mašinų gamyklas; Juodšilių paukštyno kompleksą [1](1972-1976). Taip pat statė statybos kombinatą „Silikatas“, Respublikinį karinį komisariatą Vilniuje (užbaigtas 1984 m.); Nemenčinėje – Lietuvos TSR Ministrų Tarybos žinybinį kvartalą „Gėla”, objektą "1975", Nemenčinės miesto biologinio valymo įrenginius; bei kitus objektus.

1991–1998 m. Vadovavo savo įkurtai įmonei UAB „Delos“ ir buvo nepriklausomas ekspertas Jungtinių Tautų Organizacijos atstovybėje Lietuvoje.

1997-1998 m. Pabėgėlių priėmimo centro Rukloje statybos darbų techninis prižiūrėtojas.

1999-2002 m. – AB „Lietuvos geležinkeliai“ Kapitalinės statybos skyriaus techninės priežiūros inžinierius ir vyriausiasis specialistas. Prižiūrėjo Kenos ir Kybartų geležinkelio kelių rekonstrukciją ir modernizavimą bei kitų infrastruktūros objektų statybas.

Jurijus Martinaitis dalyvavo ir visuomeninėje veikloje - penkis kartus buvo Naujosios Vilnios rajono Liaudies Deputatų Tarybos narys[2].

Mirė 2012 m. lapkričio 25 d., sulaukęs 72 metų. Palaidotas Vilniuje, Saltoniškių kapinėse.

Straipsniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • V. Martinaitis. Lietuvos automagistralių iniciatorius // Lietuvos keliai, 2000, Nr. 2, Vilnius, p. 68–70) (skirtas tėvo darbinei veiklai)

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • 1965 m. - Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo garbės raštas[1].
  • 1971 m. - Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos prezidiumo garbės raštas[1].[2]
  • 1973 m. - Valstybinė Respublikinė premija už Vilniaus Sporto rūmų statybą (kartu su projekto autoriais ir statytojais)[3].
  • 1986 m. - medalis "Už darbo šaunumą"[2][1].
  • 1987 m. - medalis "Darbo veteranas"[1].

Šeima[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1970-05-08 d. vedė Liljaną Zykaitę. Vaikai: Vytautas (g. 1974), Renata (g. 1976–1980), Laima (g. 1989).

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Verbalinė informacija: Antanas Grašis, Jekaterina Jonaitienė, Josifas Parasonis, Stasys Sabonis, Nijolė Sinicienė.

  1. 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Jurijaus Martinaičio darbinė - kūrybinė biografija (Tresto "Vilniaus Statyba" valdytojas A. Žukauskas, tresto "Vilniaus Statyba" partijos komiteto sekretorius V. Baras, Profesinių sąjungų jungtinio komiteto pirmininkas S. Minčiūnas). Pirmas ir antras puslapiai.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 Jų nuotraukos - Tresto garbės lentoje. Mūsų Statybos, 1987 m. liepos 21 d., Nr. 28 (591), p. 1.
  3. Dėl 1973 metų Lietuvos TSR Respublikinių mokslo ir technikos, literatūros ir meno premijų paskyrimo. „Tiesa“, 1973, rugpjūčio 3 d., Nr. 180 (9274), p. 1, 4. Nuorodos - pirmas ir ketvirtas puslapiai.