Juozas Enčeris

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozas Enčeris
Gimė: 1914 m. gegužės 25 d.
Kejėnai, Girkalnio valsčius
Mirė: 2006 m. liepos 20 d. (92 metai)
Kaunas
Veikla: inžinierius statybininkas, karininkas, politinis kalinys
Alma mater: 1940 m. Vytauto Didžiojo universitetas

Juozas Enčeris (1914 m. gegužės 25 d. Kejėnuose, Girkalnio valsčius – 2006 m. liepos 20 d. Kaune) – Lietuvos inžinierius statybininkas, karininkas, politinis kalinys, Tautinės Lietuvių studentų korporacijos Neo-Lithuania pirmininkas bei atkūrėjas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė Raseinių apskrities Girkalnio valsčiaus Kejėnų kaime, ūkininko šeimoje. Už jį anksčiau jau buvo gimusi sesutė Pranciška. 19241933 m. mokėsi Raseinių gimnazijoje. Nuo 1933 m. rugsėjo mėn. studijavo Vytauto Didžiojo universiteto Technikos fakultete Kaune. Po ketverių metų kaip karo prievolininkas pašauktas į Kauno karo mokyklą, 1938 m. rugsėjo 30 d. išleistas iš mokyklos atsargos jaunesniuoju leitenantu. Vėl grįžo į universitetą, buvo išrinktas korporacijos „Neo-Lithuania“ pirmininku. 1940 m. vasarą kaip inžinierius pradėjo dirbti statybose.

Prasidėjus sovietų okupacijai, 1940 m. spalio 14 d. suimtas ir uždarytas į Kauno kalėjimą, 1941 m. pradžioje perkeltas į Vilniaus kalėjimą, kur 1941 m. balandžio 19 d. jį nuteisė kalėti aštuonerius metus ir netrukus buvo išvežtas į Pečiorlagą tiesti geležinkelio į Vorkutą. Dirbo brigadininku. 1943 m. nuvežtas į Altajaus kraštą, 1945 m. gegužės 14 d. šio krašto Slavgorodo rajono teismas jį nuteisė dar dešimčiai metų lagerio ir penkeriems metams tremties. Vis dėlto 1954 m. paleistas iš lagerio, galėtų grįžti į Lietuvą pas tėvus, bet tėvai jau 1948 m. atsidūrė prie Laptevų jūros, gimtinė atitekusi kolūkiui. Tad važiuoja prie Laptevų jūros, pas motiną, tėvo jau nerado. 1956 m. be leidimo grįžo į Lietuvą, pradėjo dirbti aukštybinių pastatų statyboje. Už Kėdainių elevatoriaus statybą jam suteiktas LSSR nusipelniusio statybininko vardas. Vėliau vadovavo Joniškio elevatoriaus, kitų pastatų statybai.

1988 m. rugpjūčio 26 d. Kaune kartu su gydytoju Audriumi Butkevičiumi sušaukė pirmąjį politinių kalinių ir tremtinių susirinkimą. Jo rašiniai buvo spausdinami „Tremtinyje“, „Kauno dienoje“ ir kitur. Jam suteiktas dimisijos pulkininko leitenanto laipsnis. [1]

Įvertinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]