Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius
PLCH-AMBRAZIEJUS-AMBROZEVIČIUS JUOZAPAS.jpg
Gimė: 1855 m. vasario 19 d.
Panausupys, Padovinio valsčius Marijampolės apskr.
Mirė: 1915 m. birželio 14 d. (60 metų)
Vilnius
Veikla: lietuvių visuomenės veikėjas
Alma mater: 1880 m. Seinų kunigų seminarija

Juozapas Ambraziejus-Ambrozevičius (1855 m. vasario 19 d. Panausupys, Daukšių parapija, Padovinio valsčius, Marijampolės apskritis1915 m. birželio 14 d. Vilnius, palaidotas Rasų kapinėse) – Romos katalikų kunigas, chorvedys, dainininkas, kompozitorius, poetas, bitininkas, Vilniaus krašto lietuvių visuomenės veikėjas.[1][2]

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Marijampolėje baigęs keturias klases, įstojo į Seinų kunigų seminariją, 1880 m. įšventintas kunigu. Gerai mokėjo lenkų kalbą, todėl buvo paskirtas į Lomžos parapiją. Trumpai kunigavo ir Varšuvoje, o nuo 1892 m. Vilniaus vyskupijoje. Vilniuje buvo keliamas iš parapijos į parapiją. Dirbo Vilniaus Visų Šventųjų bažnyčios kamendoriumi, kunigavo Šv. Jono, Šv. Rapolo, Šv. Mikalojaus bažnyčiose, buvo išvykęs į Strūnaičio ir Varėnos parapijas. Kurį laiką gyveno ir Peterburge, kur domėjosi lietuviškos spaudos reikalais.

Subūrė lietuvių inteligentų „Dvylika Vilniaus apaštalų“, kurie rūpinosi, kad Vilniaus bažnyčiose būtų nedraudžiamos lietuviškos pamaldos. Jų rūpesčiu 1901 m. Šv. Mikalojaus bažnyčioje atgimė lietuvių kalba.

Iki 1904 m. vadovavo Lietuvių sambūriui Vilniuje. 1897 m. prie Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčios subūrė pirmąjį lietuvišką chorą ir sukūrė jam dainų, surengė koncertų. Chorą mokė prisidengdamas bažnytiniais choralais ir bitininkystės kursais. Turėjo savo pasigamintą smuiką ir su juo mokė choristus – dažniausiai savo paties sukurtas eiles ir melodijas. Tai „Dieve, kaip ilgai Lietuva varguose“, Neverk, Lietuva, tu mano mieliausia„, „Ant Dauguvos skardžių“, „Vai kur eisit, mano mielos mergužėlės“, „Kur upelis teka“, „Močiutė mano“ ir kt. Dainas chorui parinkdavo ir iš V. Kudirkos dainų rinkinio „Kanklės". Pirmasis viešas choro pasirodymas įvyko 1900 m. rudenį Bokšto gatvėje, privačiame bute; dalyvavo dešimt klausytojų. Antrasis choro koncertas, sutraukęs daugiau klausytojų, buvo surengtas 1901 m. kovo 11 d. Trakų gatvėje Nr. 2; programoje – deklamatoriai ir vaidintojai, grojo ir karo orkestras. Trečiasis ir paskutinis choro pasirodymas įvyko Rusijos–Japonijos karo metu (19041905 m.) dabartinės Filharmonijos rūmuose.[3]

Iki 1904 m. vadovavo literatūriniam sambūriui Vilniuje. 1898 m. įsteigė slaptą kaimo jaunimo organizaciją „Šienpjoviai“, 1901 m. – Artojų draugiją. 1905 m. Didžiojo Vilniaus Seimo atstovas. J. Ambraziejaus 1906 m. išleistą knygą Trumpas Rymo katalikų katekizmas, po metų į Draudžiamųjų knygų sąrašą įtraukė popiežius Pijus X. Tai vienintelė į šį sąrašą įtraukta lietuviška knyga.[4]

Kunigas J. Ambraziejus visą gyvenimą domėjosi chorais, buvo draugijos „Vilniaus kanklės“ narys. Redagavo ir išleido mėnesinį žurnalą „Lietuvos bitininkas“ (1905), 19061908 m. žurnalo „Šviesa“ redaktorius ir leidėjas.[5]

Už raginimą klausyti tik lietuvių vyskupų buvo atleistas iš kunigo pareigų – vertėsi bitininkyste. Į paskutinę kelionę palydėjo tik keletas jo choro dalyvių.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Elementorius, 1906;
  • Trumpas Rymo katalikų katekizmas, 1906;
  • Lenkų – lietuvių – rusų kalbų žodynas, 1907.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Albinas Visockis. Ambraziejus Juozas, Ambrazevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001. 427 psl.
  2. Daiva Krištopaitienė. Ambraziejus (Ambrozevičius), Juozas. Lietuvių literatūros enciklopedija. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. – Vilnius, 2001. – ISBN 9986-513-95-2
  3. Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999.
  4. Algirdas Jurevičius. Pijus X. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVIII (Perk-Pra). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010. 221 psl.
  5. Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 21 psl.