Juan Manuel de Rosas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Chuanas Manuelis de Rosas
Chuanas Manuelis de Rosas
Visas vardas	Juan Manuel José Domingo Ortiz de Rozas y López de Osornio
Gimė	1793 m. kovo 30 d. Buenos Airės, La Platos vicekaralystė
Mirė	1877 m. kovo 14 d. (83 metai) Sauthamptonas, Jungtinė Karalystė
Palaidotas (-a)	Čakaritos kapinės, Buenos Airės
Sutuoktinis (-ė)	Encarnación Ezcurra
Religija	katalikybė
Buenos Airių gubernatorius
Kelintas	13
Ėjo pareigas	1829 – 1832
Ankstesnis	Juan José Viamonte
Vėlesnis	Juan Ramón González Balcarce
Kelintas	17
Ėjo pareigas	1835 – 1852
Ankstesnis	Manuel Vicente Maza
Vėlesnis	Vicente López y Planes
Vikiteka	Juan Manuel de Rosas
Parašas

Chuanas Manuelis de Rosas (Juan Manuel de Rosas; 1793 m. kovo 30 d. – 1877 m. kovo 14 d.) – Argentinos politikas (kaudilijas), dukart Buenos Airių provincijos gubernatorius ir tuo pačiu tuometis faktinis Argentinos vadovas.

Gimė turtingoje gaučų šeimoje. Nuo pat ankstyvos jaunystės dalyvavo kovose prieš britų antpuolius. Vėliau sukūrė gaučų sąjungą, vertėsi gyvulininkyste. Kilus Argentinos pilietiniam karui tarp federalų, valdančių Buenos Aires, ir unitarų iš kitų provincijų, de Rosas stojo į federalų, užtikrinusių gaučų gerovę, pusę. 1827 m. Buenos Airių gubernatoriumi tapęs Manuelis Doregas paskyrė de Rosą armijos vadu, tačiau po kilusios suirutės netrukus de Rosas išrinktas gubernatoriumi.

De Rosas pirmojo savo valdymo metais (1829–1832 m.) rengė kovas prieš unitarus. Jam pavyko sudaryti Federalinį paktą, į kurį įėjo Buenos Airių, Entre Rioso ir Santa Fė provincijos. De Rosui pavyko palaužti priešininkus ir 1831 m. buvo sudaryta Argentinos konfederacija, valdoma iš Buenos Airių. Pasibaigus de Roso kadencijai, jis ėmėsi žygių prieš Patagonijos indėnus (daugiausia mapučius), kurie puldinėdavo gaučų žemes. Kaudilijui pavyko sudaryti sąjungą su indėnais ir išplėsti Buenos Airių provincijos žemes gerokai į pietus. Savo žygių metu jis sutiko Byglio ekspedicijoje dalyvaujantį Čarlzą Darviną.

Nors ir nedalyvaudamas politikoje, de Rosas buvo labai populiarus Buenos Airėse, todėl po silpno gubernatorių Balkarsės ir Viamontės valdymo laikotarpių kilo gaučų sukilimas, miestiečiai prašė de Roso perimti valdžią. Chuanas Manuelis de Rosas surengė referendumą, kuriuo siekė įtvirtinti neribotą savo valdžią. Po absoliučios pergalės referendume, de Rosas vėl tapo gubernatoriumi (diktatoriumi), o parlamentas paleistas. De Rosas įgavo ir didelį pasitikėjimą tarp juodaodžių vergų, nes paimtieji į armiją tapdavo laisvaisiais. Tačiau tarptautinėje arenoje de Rosui buvo daug problemų: Argentinos konfederacijai karą paskelbė Peru-Bolivijos konfederacija, savo ekonominių interesų turėjo Prancūzija, Jungtinė Karalystė bei Brazilija. Su prancūzų pagalba Urugvajuje buvo pašalintas de Roso sąjungininkas, prezidentas Manuelis Oribė, o prancūzų laivynas užblokavo Buenos Airių uostą. Nors de Rosui pavyko nugalėti prancūzus, situacija pasinaudojo de Roso priešininkai bandė užimti Argentinos Mesopotamiją. 1845 m. jungtinis britų-prancūzų laivynas bandė įplaukti į Argentinos teritoriją apeidamas Buenos Airių muitinę. Vuelta Obligado mūšyje Argentinos konfederacija tam pasipriešino ir netgi de Rosui priešiškos jėgos palaikė kaudiliją. Vėliau Entre Riose iškilęs kaudilijas Chustas Chosė de Urkisa, remiamas Urugvajaus ir Brazilijos, surengė sukilimą prieš de Rosą ir 1852 m. jį nugalėjo Kaseroso mūšyje.

De Rosas išvyko į Angliją ir iki mirties gyveno Sauthamptone. 1877 m. ten mirė ir buvo palaidotas, o 1989 m. jo palaikai perlaidoti Argentinoje.

Nepaisant prieštaringos reputacijos, Chuanas Manuelis de Rosas laikomas vienu iš Argentinos nacionalinių didvyrių.