Johannes Virolainen

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Johannes Virolainen
Johannes Virolainen 1955 metais
Gimė 1914 m. sausio 13 d. (110 metų)
Vyborgo apskritis
Mirė 2000 m. gruodžio 11 d. (86 metai)
Lohja
Sutuoktinis (-ė) Kaarina Virolainen

Kyllikki Virolainen (1981–2000)

Veikla Suomijos politinis veikėjas
Partija Agrarų partija, Suomių centras

Johannes Virolainen (1914 m. sausio 31 d. Vyborgo kaimiškoje apylinkėje – 2000 m. gruodžio 11 d. Lohja[1]) – Suomijos politikas ir 30-asis ministras pirmininkas (1964–1966 m.).[2]

Kilmė ir Antrasis pasaulinis karas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Virolainenas gimė netoli Karelijos miesto Vyborgo, kuris tuomet buvo antras pagal dydį Suomijos miestas. Po Tolesnio karo tarp Suomijos ir Sovietų Sąjungos 1941–1944 m. Karelija atiteko sovietams. Virolainenas buvo evakuotas ir apsigyveno Lohjoje, ten buvo vienas iš evakuotųjų Karelijos gyventojų lyderių. Niekada neatsisakė vilties, kad Sovietų Sąjunga ar vėliau Rusija grąžins Suomijai jos prarastą Kareliją. Virolainenas, kuris buvo įsitikinęs blaivybės judėjimo narys, yra sakęs, kad paragaus alaus pirmą kartą tada, kai Sovietų Sąjunga grąžins Kareliją Suomijai.

Politinė karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Antrojo pasaulinio karo tapo Maaseudun Nuorten Liitto, vėliau žinomo kaip Suomijos Centro Jaunimas, pirmuoju prezidentu. Politinę karjerą pradėjo 1945 m. parlamento rinkimuose. Parlamente jis iki 1983 m. ir dar kartą nuo 1987 iki 1991 m. atstovavo Agrarų partiją[3], kuri 1965 m. buvo pervadinta į Centro partiją (Keskustapuolue, KESK), o 1968 m. į Suomių centrą (Suomen Keskusta).

J.Virolainenas užėmė įvairius postus Suomijos vyriausybėje, 1950–1951 m. buvo Vidaus reikalų ministro padėjėju; 1951 m. ir 1956–1957 m. – Valstybės kanceliarijos tarybos ministras; 1953, 1954, 1956–1957 m. ir 1968–1970 m. – švietimo ministras; 1954–1956 m., 1957 ir 1958 m. – užsienio reikalų ministras[4] (1958 m. atsistatydino per „nakties šalčio“ krizę[5]); ministro pirmininko pavaduotojas 1957 m., 1958 m., 1962–1963 m., 1968–1970 m. ir 1977–1979 m.; 1961–1962 m. ir 1962–1963 m. žemės ūkio ministras; finansų ministras 1972–1975 m.[6]; žemės ūkio ir miškininkystės ministras 1976–1977 ir 1977–1979 m.[7]

1964 m. rugsėjo 12 d. tapo koalicinės KESK, Švedų liaudies partijos, Liberaliosios Liaudies partijos ir Nacionalinės koalicijos partijos vyriausybės ministru pirmininku. Pareigose išbuvo iki 1966 m.[1] 1966–1968 m. ir 1979–1982 m. buvo parlamento spykeris. J.Virolainenas laikomas vienu stipriausių Centro partijos lyderių pokario Suomijoje, nusileidžiančiu tik Urho Kekkonenui.

J.Virolaineno santykiai su prezidentu U.Kekkonenu buvo įvairuojantys, dažnai įtempti. U.Kekkonenas jį laikė nepatikimu, per dažnai nuomonę keičiančiu politiku.[8] Pats J.Virolainenas teigė, kad pagrindinėmis jų įtemptų santykių priežastimis buvo tai, kad jis niekada nebuvo dešiniojo sparno nacionalistinės Karelijos Akademinės Draugijos nariu (Kekkonenas šioje draugijoje buvo iki 1933 m.) bei tai, kad jis buvo blaivininkas (Kekkonenas gėrė alkoholį ir kartais rūkė).[9] Be to, U.Kekkonenas nebuvo įsitikinęs, kad Virolainenas visada palaikė jo oficialią užsienio politiką Sovietų Sąjungos atžvilgiu. 1979 m. birželį jis viešai užsipuolė J.Virolaineną, kuris tuo metu buvo parlamento spykeris, kad jis neva klaidingai pasisako apie Suomijos užsienio politiką ir taip kenkia Suomijos tarptautiniams santykiams.

Po to, kai 1981 m. atsistatydino U.Kekkonenas, J.Virolainenas tapo Centro partijos kandidatu į prezidentus, tačiau 1982 m. rinkimus pralaimėjo socialdemokratų kandidatui Mauno Koivisto. 1983 m. parlamento rinkimuose J.Virolainenas buvo vienas iš didžiųjų partijų atstovų, kurie neteko savo vietų parlamente dėl kaltinimų, kad neteisėtai gavo parlamento išmokas kelionėms tarp Helsinkio ir gimtojo miesto apmokėti. Pasiryžęs garbingai baigti savo parlamentaro karjerą J.Virolainenas 1987 m. buvo vėl išrinktas į parlamentą. Per savo paskutinę kadenciją parlamente J.Virolainenas palaikė konstitucijos pataisas, kuriomis turėjo būti sumažintos prezidento galios.[10]

Per devynerius metus po pasitraukimo iš parlamentinės veiklos J.Virolainenas aktyviai sekė Suomijos politiką ir kartkartėmis duodavo interviu einamaisiais klausimais. Jis taip pat parašė keletą memuarų knygų, tarp jų „Politikos apgynimas“ (Politiikan puolustus), „Iš kelio“ (Polun varrelta), „Vaizdai juda“ (Kuvat kulkevat).

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 Johannes Virolainen, 86, Former Prime Minister of Finland The New York Times. DEC. 18, 2000
  2. ↑ Seppo Zetterberg. Suomija po 1917 metų. Vilnius, Pradai, 1993. P.122
  3. ↑ „Edustajamatrikkeli“. Eduskunta. (suomių k.)
  4. ↑ „Ministry for Foreign Affairs of Finland - Ministers of Foreign Affairs“. Valtioneuvosto.fi. Suarchyvuotas originalas 2018-01-30. Nuoroda tikrinta 2018-01-30.
  5. ↑ Vilho Harle Finland and the Soviet Union. In: Bernard A.Cook (ed.) Europe Since 1945. An Encyclopedia. New York, 2001. P.638. ISBN 0-203-80171-7
  6. ↑ „Council of State - Ministers of Finance“. Valtioneuvosto.fi. Suarchyvuotas originalas 2019-08-02. Nuoroda tikrinta 2018-01-12.
  7. ↑ „Ministerikortisto“ (suomių). Valtioneuvosto. Suarchyvuotas originalas 2009-05-03.
  8. ↑ Juhani Suomi, „A Ski Trail Being Snowed In: Urho Kekkonen 1976–1981“ / Umpeutuva latu. Urho Kekkonen 1976–1981, Helsinki: Otava Publishing Ltd., 2000
  9. ↑ Johannes Virolainen, „The Last Electoral Term“ / Viimeinen vaalikausi, Helsinki: Otava Publishing Ltd., 1991
  10. ↑ Seppo Zetterberg et al., eds., „A Small Giant of the Finnish History“ / Suomen historian pikkujättiläinen, Helsinki: Werner Söderström Publishing Ltd., 2003; Johannes Virolainen, „The Last Electoral Term“ / Viimeinen vaalikausi, Helsinki: Otava Publishing Ltd., 1991
Suomijos vėliava
Suomijos ministrai pirmininkai

P.E. Svinhufvud | J.K. Paasikivi | L. Ingman | K. Castrén | J. Vennola | R. Erich | J. Vennola | A. Cajander | K. Kallio | A. Cajander | L. Ingman | A. Tulenheimo | K. Kallio | V. Tanner | J. Sunila | O. Mantere | K. Kallio | P.E. Svinhufvud | J. Sunila | T. Kivimäki | K. Kallio | A. Cajander | R. Ryti | K.R. Walden | J.W. Rangell | E. Linkomies | A. Hackzell | U. Castrén | J.K. Paasikivi | M. Pekkala | K.A. Fagerholm | U. Kekkonen | S. Tuomioja | R. Törngren | U. Kekkonen | K.A. Fagerholm | V. Sukselainen | B. von Fieandt | R. Kuuskoski | K.A. Fagerholm | V. Sukselainen | E. Luukka | M. Miettunen | A. Karjalainen | R.R. Lehto | J. Virolainen | R. Paasio | M. Koivisto | T. Aura | A. Karjalainen | T. Aura | R. Paasio | K. Sorsa | K. Liinamaa | M. Miettunen | K. Sorsa | M. Koivisto | E. Uusitalo | K. Sorsa | H. Holkeri | E. Aho | P. Lipponen | A. Jäätteenmäki | M. Vanhanen | M. Kiviniemi | J. Katainen | A. Stubb | J. Sipilä | A. Rinne | S. Marin

 
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Johannes_Virolainen&oldid=7200618"