Jekabas Lautenbachas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Jekabas Lautenbachas
latv. Jēkabs Lautenbahs-Jūsmiņš
Gimė: 1847 m. liepos 20 d.
Dzirspalviai, Matkulės valsčius
Mirė: 1928 m. rugsėjo 19 d. (81 metai)
Ryga
Veikla: latvių etnologas, rašytojas, literatūros kritikas, kalbininkas
Organizacijos: Latvijos universitetas
Pareigos: profesorius
Alma mater: Tartu universitetas

Jekabas Lautenbachas (slapyvardis Jūsminšas, latv. Jēkabs Lautenbahs-Jūsmiņš, 1847 m. liepos 20 d. Dzirspalviai, Matkulės valsčius, Tukumo apskritis1928 m. rugsėjo 19 d. Ryga, palaidotas Rygos Miško kapinėse) – latvių etnologas, rašytojas, literatūros kritikas, kalbininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Mokėsi Kuldygos apskrities mokykloje ir Kuldygos gimnazijoje, dirbo raštininku ir namų mokytoju Tojatuose ir Rendėje. 18741977 m. Dorpato universitete studijavo teologiją, filosofiją, lyginamąją kalbotyrą. Nuo 1878 m. jame dėstė latvių kalbą, lyginamąją kalbotyrą, nuo 1896 m. privatdocentas, nuo 1904 profesorius. 19191928 m. Latvijos universiteto profesorius, 1924 m. Latvijos universiteto Garbės daktaras.

18811882 m. pirmojo latvių literatūrinio žurnalo „Pagalms“ redaktorius, 18861888 m. žurnalo „Rota“ atsakingasis redaktorius. Kiti slapyvardžiai: Jakobus, Jūsminis, Montanus, Sabilnieks.[1]

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sukūrė romantinės poezijos, epų, dramų, apsakymų. Parašė lietuvių ir latvių literatūros istorijai, latvių mitologijai ir lietuvių bei latvių tautosakai skirtų veikalų. Tautosakiniai darbai lyginamieji. Lietuvių liaudies dainas lygino su latvių dainomis, smulkiosios tautosakos kūrinius – ir su Europos daugelio tautų kūriniais. Surinko ir suklasifikavo daug lietuvių ir latvių tautosakos kūrinių – apie 500 dainų, apie 6000 patarlių bei priežodžių, kelis šimtus keiksmų, sveikinimų ir linkėjimų. Dalis jų yra mitologinio pobūdžio. Remdamasis mitine tautosaka siekė nustatyti baltų dievų ir mitologinių būtybių svarbiausias funkcijas, krikščioniškosios pasaulėžiūros įtaką. Priklausė romantikų mokyklai, dažniausiai nekritiškai vertino šaltinius.[2]

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Lyguo (Līga), eilėraščiai, 2 t. 18801889 m.
  • Žalčio nuotaka (Zalkša līgava), epas, 1880 m.,
  • Laimikiai (Lomi), apsakymai, 1891 m.
  • Dievas ir Velnias (Dievs un Velns), epas, 1885 m.,
  • Nadruvių Videvutis, Arba galingųjų vyrų darbai Latvijos senovėje (Niedrīšu Vidvuds), epas, 1891 m.
  • Indulis ir Arija (Indulis un Ārija), drama, 1911 m.,
  • Margiris (Marģers), drama, 1912 m.,
  • Videvutis (Vidvuds), drama, 2 d. Rīga, 19121913 m.
  • Trumpa lietuvių literatūros apžvalga, 1904 m.
  • Visuotinės literatūros istorija (Vispārīgā literatūras vēsture). Rīga, 1921 m.
  • Latvių literatūros istorija (Latviešu literatūras vēsture), 2 t. 1922 m., 1928 m.
  • Latvių mitologija (Latviešu mitologija), 1882 m.,
  • Apie latvių religiją (vok. Ūber die Religion der Letten), 1897 m.
  • Lietuvių ir latvių liaudies kūrybos istorijos bruožai, rusų kalba, 2 d. 18961915 m., fragmentas lietuvių kalba1997 m.,
  • Lietuvių ir latvių prakeikimai ir keiksmai (Litauische und lettische Venvünschungen und Flüche), 1905 m.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Literāts: Lautenbahs - Jūsmiņš Jēkabs. Kuldygos biblioteka
  2. '. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 626 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]