Jean-Emmanuel Gilibert

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Žanas Emanuelis Žiliberas

Žanas Emanuelis Žiliberas (Jean Emanuel Gilibert, 1741–1814 m.) – prancūzų gamtininkas, Liono medicinos kolegijos anatomijos, chirurgijos ir gamtos istorijos profesorius, Gardino medicinos mokyklos įkūrėjas, nuo 1781 m. – Vilniaus universiteto Gamtos katedros profesorius, tais pat metais įkūrė Vilniaus universiteto botanikos sodą.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiliberas gimė netoli seno Prancūzijos miesto Liono esančioje Kareto vietovėje 1741 m. neturtingoje Žilibero (Gilibert) šeimoje ir gavo Žano Emanuelio vardą. Berniuką į mokyklą leisti pradėjo dėdė klebonas. Globėjas ir tėvai tikėjosi Žaną būsiant kunigu. Nuo pat jaunystės jis domėjosi gyvąja gamta, tačiau tuo metu gamtos mokslai kaip atskiras dalykas nebuvo dėstomas – tik kartu su medicina. Vaikino laimei, tėvai nesipriešino, neužsispyrė ir dėdė klebonas, kai jis pasiryžo studijuoti mediciną, biologiją ir gamtą. Po studijų Monpeljė universitete, gavęs medicinos daktaro laipsnį (1763 m.), Žanas gyveno Lione, vertėsi gydytojo praktika aplinkiniuose kaimuose. Laisvalaikiu apylinkėse rinko ir tyrė augalus, ieškojo jų pritaikymo gydymui. Šiose išvykose rinkti herbariumą, stebėti gamtą greta kitų jauno gydytojo draugų dažnai dalyvaudavo ir geras jo bičiulis Žanas Žakas Ruso. 1768 m. garsėjantį prancūzų gydytoją Žaną Žiliberą pakvietė profesoriauti į Liono medicinos koledžą. Čia jis pradėjo dėstyti anatomiją, chirurgiją ir gamtos mokslus. Lione įkūrė botanikos sodą. Tuo metu Ž. Žilibero ir kitų profesorių koledže dėstomi dalykai buvo nauji, negirdėti šiame Prancūzijos krašte. Iki tol čia gydė barzdaskučiai – kraujalaidžiai, vadinamieji „cirulnikai“, menkai teišmanantys raštą, nekalbant jau apie mediciną ir anatomiją. Pasklido gandai, kad Liono apylinkėse be žinios dingsta vaikai. Aistras galėjo pakurstyti ir vietos „cirulnikai“, suvokę, kad artėja jų šarlataniškos karjeros pabaiga. Per blogai suprastą situaciją buvo nusiaubta, vėliau iki pamatų sudeginta mokykla. Žuvo biblioteka, retos augalų ir mineralų kolekcijos, anatomijos preparatai, meno kūriniai. Atvykusi kariuomenė ginklu išsklaidė vis didėjančią įnirtusių fanatikų ir suklaidintų žmonių minią.

Atstačius koledžą, Žanas toliau dirbo profesoriumi, įkūrė botanikos sodą. Savo straipsniuose ir knygoje „Medicinos anarchija“ jis aštriai kritikavo gydytojų neprofesionalumą, tamsumą, atgyvenusius medikų ruošimo ir darbo metodus, pašiepė „cirulnikus“ ir jų globėjus Ž. Žiliberas pateko į sunkią materialinę padėtį. Nepatenkinti vietos gydytojai ir pavojų užuodę „cirulnikai“ visaip šaipėsi iš botanikos sodo ir jo šeimininko propaguojamų vaistinių augalų, vadindami profesorių žolininku, šluotrišiu, raganiumi. 1775 metais A. Tyzenhauzas pasiūlė Žiliberui kartu organizuoti medicinos mokyklą Gardine, ir jis nedvejodamas paliko gimtinę, kartu su savimi atsigabeno vertingą gamtos mokslų knygų biblioteką, herbariumus. Atvykęs į Gardiną jis čia įkūrė medicinos mokyklą, ligoninę, vaistinę, anatomijos kabinetą ir dar vieną botanikos sodą. Ž. E. Žiliberas pirmasis pradėjo Lietuvos floros tyrimus Gardino, o vėliau ir Vilniaus, apylinkėse. Visą surinktą medžiagą jis aprašė savo penkių dalių veikale „Lietuvos flora“, šiuose veikaluose aprašytos 778 augalų rūšys, nurodoma jų augimo vieta, vegetacijos laikas, augalų praktinis panaudojimas.

1781 metais rektoriaus M. Počobuto kvietimu iš Gardino medicinos mokyklos į Vilnių atvyko ir pirmu Gamtos istorijos katedros profesoriumi tapo Žanas Emanuelis Žiliberas. Jis atsivežė augalų ir mineralų kolekciją. Ši kolekcija leido prie katedros įsteigti mineralogijos kabinetą.

Palankias sąlygas kabineto kolekcijų augimui sudarė pats katedros darbo stilius, būtent, pastangos mokslą sieti su praktika. Vėliau Stanislovas Augustas nupirko privačią Ž. E. Žilibero mineralų kolekciją ir padovanojo Akademijai. Ją sudarė daugiausia iš Sibiro atvežti mineralai, per 1000 eksponatų. Ją tvarkė ir prižiūrėjo pats Žanas Emanuelis Žiliberas (1741–1814) – gamtos istorijos katedros profesorius.

Dirbdamas Vilniuje išleido keletą veikalų: „Vyriausiosios LDK mokyklos botanikos sodas“, „Lietuvos gamta“. Pastarajame veikale, kurio išleistas tik vienas tomas, Žiliberas aprašė zoologinius stebėjimus: stumbrą ir jo skeletą, briedį, bebrą, vėžlį, vilką, ežio gemalą ir kt. Tačiau Žilibero tyrinėjimų duomenys nesutapo su bažnytininkų teiginiais, todėl prasidėjo įvairios intrigos, ir Žilibero užgauliojimai ir niekinimas, todėl jis 1783 m. paliko Vilnių ir grįžo į Lioną. Ten vertėsi gydytojo praktika, liko botanikos profesoriumi, dalyvavo visuomeniniame gyvenime, o savo darbuose dar ilgai naudojo lituanistinę medžiagą.


Commons-logo.svg

Vikiteka