Pereiti prie turinio

Janas Laskis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
   Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti.
Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan.
Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.
Janas Laskis
Laskiai
Herbas „Korab“
Herbas „Korab“
Gimė 1455 m.
Mirė 1531 m. (~76 metai)
Vikiteka Janas Laskis

Janas Laskis (lenk. Jan Łaski, 14551531) – Gniezno arkivyskupas ir Lenkijos Primas 15101531 m.[1] Turėjo didelę įtaką valstybiniuose reikaluose. Lenkijos cerkvės reformatoriaus Jano Laskio dėdė.

Lenkijos bajorų Laskių giminės atstovas. Bajoro Andžejaus iš Lasko (m. 1476) sūnus. Broliai – Gniezno kanauninkas ir kustošas Andžejus (m. 1512), Lenčicos ir Seradzo vaivada Jaroslavas (m. 1521), Seradzo vaiskis Mykolas (m. po 1512).

Karaliaus sekretorius

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kilo iš bajorų giminės valdžiusios Lasko miestelį herbo „Korab“, kuris iki jo gimimo smarkiai nuskurdo ir priėjo nuosmukį. Jano Laskio tėvas neužėmė jokių valstybės pareigų, o jis pats nepateko net į Jogailos universitetą.

Tik Kšeslavo Kurozvenskio globos dėka jis 1501 metais buvo paskirtas Aleksandro didžiuoju sekretoriumi. Netrukus Aleksandras suteikė jam Karūnos didžiojo kanclerio vietą, ir šiose pareigose jis turėjo didelę įtaką Lenkijos reikalams. Siekė stiprinti valstybę ir karaliaus valdžią bei apriboti didikų įtaką.

Lenkijos primas

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1508 metais Janas Laskis tapo Gniezno arkivyskupo koadjutoriumi, o 1510 metais – Lenkijos arkivyskupu ir primu. Dalyvavo Laterano V susirinkime. Rėmė Prūsijos prijungimą prie Lenkijos.

  1. Łaski Jan (Janas Laskis). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XI (Kremacija-Lenzo taisyklė). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2007. 547 psl.
  • Лаский, Ян (примас Польши) // Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона : в 86 т. (82 т. и 4 доп.). – СПб., 1890–1907.