Izobarinis procesas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Izobarinio proceso grafikas

Izobarinis procesas – pastovios masės dujų būsenos kitimas esant pastoviam slėgiui (). Tada iš idealiųjų dujų būsenos lygties išplaukia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus:

kur

p – slėgis;
V – tūris;
m – medžiagos masė;
M – molio masė;
T – temperatūra;
R – universalioji dujų konstanta.

Gei-Liusako dėsnis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šį dėsnį atrado prancūzų mokslininkas Lui Žozefas Gei-Liusakas, todėl jis vadinamas Gei-Liusako dėsniu. Jis teigia, kad tam tikros masės dujų tūrio ir temperatūros santykis yra pastovus, kai slėgis nekinta:

Geiliusako dėsnį taip pat galima patikrinti bandymais. Pradinę dujų būseną apibūdina parametrai ir , galinę izobariškai išsiplėtusių dujų būseną – parametrai ir . Kad, plečiantis dujoms, slėgis išliktų pastovus, dujas reikia šildyti.

Izobarinio proceso grafikas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Izobarinio proceso metu dujų tūris tiesiog proporcingas jų temperatūrai:

Tiesinės priklausomybės (t. y. funkcijos ) grafikas yra tiesė. Fizikoje tiesė, vaizduojanti pastovaus slėgio dujų tūrio priklausomybę nuo temperatūros, vadinama izobara. Krintant temperatūrai, dujų tūris mažėja. Jeigu , atrodytų, kad dujų tūris sumažėja iki nulio. Tačiau taip neįvyksta – atšaldytos dujos suskystėja, o skysčiams idealiųjų dujų dėsniai netinka.