Ivanas fon Ofenbergas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Ivanas fon Ofenbergas
rus. Иван Петрович фон Оффенберг
Offenberg Ivan Petrovitch.jpg
Ofenbergai
Ofenberggų herbas
Ofenberggų herbas
Gimė: 1792 m.
Mirė: 1872 m. vasario 18 d. (~80 metų)
Tėvai: tėvas Piotras Georgas fon Ofenbergas
Sutuoktinis(-ė): Jekaterina Fiodorovna fo Ofenberg (Repnina) (1804—1852)
Vaikai:

Piotras (generolas majoras), Fiodoras (pulkininkas), Julija.

Veikla: Rusijos imperijos kariuomenės kavalerijos generolas

Ivanas fon Ofenbergas (rus. Иван Петрович фон Оффенберг; 1792–1870) – Rusijos kavalerijos generolas, žinomas karinis pedagogas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ivanas fon Ofenbergas gimė 1792 m. buvo jaunesnysis Kuršo barono Piotro Georgo fon Ofenebergo ir jo žmonos Julijos forn Ofenberg (mergautinė pavardė Korf) sūnus. Turėjo vyresnįjį brolį Fiodorą fon Ofenerbgą, kuris vėliau irgi tapo kavalerijos generolu. Ivanas mokėsi namuose, o 1807 m. įstojo į karo tarnybą ir tapo Pskovo 2-ojo leibgvardijos pulko junkeriu.

1809 m. gavo praporščiko laipsnį. 1811 m. pervestas į Sibiro ulonų pulką, kuriame, vadovaudamas eskadronui, dalyvavo 1812 m. Prancūzijos-Rusijos kare. Už narsą ir sumanumą Smolensko mūšyje apdovanotas 4-to laipsnio Šv. Anos ordinu, Borodino mūšyje – 4-to laipsnio Šv. Vladimiro ordinu. Už veiklą prie Možaisko ir Tarutino mūšyje pakeltas į štabsrotmistrus, o po Viazmos mūšio – į rotmistrus. Borodino mūšyje buvo sužeistas, bet liko rikiuotėje.

Rusijos kariuomenės žygiuose prieš Napoleoną Šeštosios koalicijos karo metu dalyvavo ne viename mūšyje. 1813 m. Leipcigo mūšyje prancūzų kavalerijos atakų metu po Ofenbergu buvo nukauti du žirgai, jis buvo sužeistas, bet iki mūšio pabaigos liko balne. Už šį mūšį Ofenbergas buvo apdovanotas 2-to laipsnioi šv. Anos ordinu, už pasižymėjimą prie Hamburgo apdovanotas auksiniu kardu „Už narsą“.

Rusijos kariuomenei grįžus iš užsienio 1815 m. kovo 1 d. Ofenbergą perkėlė į leibgvardijos Raitųjų jėgerių pulką. Po metų paskyrė generolo majoro Aleksandro Benkendorfo adjutantu ir perkėlė į leibgvardijos husarų pulką. 1819 m. balandžio 24 d. pakeltas į pulkininkus. 1923 m. sausio 29 d. paskirtas Jamburgo 14-ojo ulonų pulko vadu. 1828 m. kovo 25 d. pakeltas į generolus majorus ir paskirtas į 1-osios ulonų divizijos viršininko štabą.

1830 m. rugpjūčio 2 d. paskirtas šios divizijos 2-osios brigados vadu, kuriai vadovaudamas dalyvavo Lenkijos sukilimo malšinime. Vadovaudamas grafo K. Kreico korpuso avangardui prie Vilniaus sumušė Juzefo Dembinskio būrį, iki Prūsijos persekiojo Antaną Gelgaudą. Už pasižymėjimą Varšuvos šturme buvo apdovanotas auksiniu kardu „Už narsą“ su deimantais. Veikiančios armijos Vyriausiojo štabo viršininkas generolas adjutantas K. Tolis 1831 m. taip charakterizavo baroną Ofenbergą: „Gali būti puikiu divizijos vadu; geba vadovauti didelėms kavalerijos masėms. Pasižymi labai geru kariniu ir bendruoju išsilavinimu. Narsus, drąsus, ryžtingas. Kariuomenėje palaiko tvarką ir discipliną.“

1832 m. kovo 20 d. paskirtas leibgvardijos Raitųjų jėgerių pulko vadu, o netrukus paskirtas 2-osios lengvosios kavalerijos divizijos 1-osios brigados vadu, paliekant vadovauti ir pulkui. 1835 m. balandžio 18 d. paskirtas 3-iosios dragūnų kavalerijos divizijos viršininku. Šiai divizijai vadovavo virš 15 metų. 1837 m. pakeltas į generolus leitenantus.

1848-1849 m. Vengrijos revoliucijos metu dalyvavo 1849 m. žygyje į Vengriją, vadovavo grafo F. Ridigerio korpuso avangardui. Pasižymėjo kovos veiksmuose liepos 3 d. prie Dukos kaimo ir liepos 5 d. prie Vaiceno miesto (dabar Vacas), už ką buvo apdovanotas šv. Aleksandro Nevskio ordinu.

Sugrįžęs iš Vengrijos žygio Ofenbergas netrukus buvo paskirtas 2-ojo rezervinio kavalerijos korpuso vadu, o 1851 m. gruodžio 6 d. gavo kavalerijos generolo laipsnį. Gruodžio 31 d. buvo paskirtas Karo tarybos nariu. 1856 m. lapkričio 8 d. vėl buvo paskirtas korpuso vadu, šį sykį naujai suformuoto atskirojo rezervinio kavalerijos korpuso, kuriam vadovavo 6 metus iki jo panaikinimo. Korpuse buvo siekiama įvesti ir patikrinti vieningas rikiuotės, administracines, ūkines ir disciplinarines taisykles. Vadovaudamas korpusui Ofenbergas pasireiškė kaip žymus administratorius, karinis pedagogas, pavyzdinis kavalerijos vadas. Ofenbergas kavaleriją laikė, „iš vienos pusės, baisiu kūju, kuris gali nušluoti nuo žemės paviršiaus bet kurią kariuomenę, kaip ginkluota ji bebūtų, iš antros pusės, armijos akimis, ausimis ir rankomis, be kurių ji pusiau lavonas“. Jis teigė, kad „gera kavalerija gali veikti bet kokiomis sąlygomis, kad tik jos vadai gebėtų ir norėtų“. Reikalavo, kad kavalerijos karininkai išmanytų karo istoriją: „Ji sužadina susidomėjimą, norą, mintį ir vaizuotę... Koks gali būti kavaleristas, o ypač partizanas, be minties, vaizduotės, fantazijos. Kavalerija yra dvasios ginklas, o dvasios negali būti be tradicijos.“ Viena svarbiausių tradicijų jis laikė pasididžiavimą dalinio munduru: „Kavalerijos pulkai tyri ryškiai skirtis mundurais <...> Mundurai turi būti gražūs, kad kiekvienas kareivis ir karininkas juos mėgtų, prisirištų prie jų.“

1859 m. rugsėjo 26 d. buvo apdovanotas 1-o laipsnio šv. Vladimiro ordinu su kalavijais. 1861 m. rugpjūčio 17 d. paskirtas Lietuvos 5-ojo ulonų pulko šefu, o lapkričio 13 d. – antruoju Mariupolio 4-ojo husarų pulko šefu.

Jojimą manieže Ofenbergas laikė „ne tikslu, o priemone, mokykla, be kurios karininkas negali nei išmokti šauniai ir bebaimiškai joti, nei suprasti arklių išjodinėjimo paslapčių, nei sužinoti, kaip kareivius mokyti jodinėti“. Ofenbergo mintys, nurodymai ir patarimai šiuo klausimu buvo išdėstyti jo 1862 m. gegužės 20 d. įsakyme korpusui, taip pat jo „Remontinio arklio išjodinėjimo vadove“ (Наставление для выездки ремонтной лошади), kuris buvo išleistas 1870 m.

Ofenbergas pirmasis Rusijos armijoje įvedė karininkų lenktynes dėl prizų (o vėliau jis ėmė organizuoti lenktynes ir žemesniųjų rangų kareiviams). Jis vėl ėmė naudoti užmirštą įstatymą apie rikiuotės žirgų perdavimą kavalerijos karininkams, pasirūpino, kad karininkai gautų lėšų pašarams ir ir kad būtų kaupiamas karininkų kapitalas remontui (žirgų atnaujinimui). Rūpindamasis kavalerijos aprūpinimu tarnybai parengtais karininkais, Ofenbergas įvedė jų lauko komandiruotes, reikalavo, kad jie mokėtų iš akies daryti karines vietovės nuotraukas, gerai suvoktų ir skaitytų žemėlapius. 1858 m. Jelizavetgrade (dabar Kropivnyckis Ukrainoje) įsteigė Jelizavetgrado kavalerijos mokyklą. Sukūrė detalias mokymo priemones „Užsiėmimų kavalerijoje vedimo instrukcija“ ir „Rezervinių eskadronų vadovas“, kuriose buvo nusakyta, kaip mokyti rekrutus ir išjodinėti remontinius arklius.

1862 m. išformavus suvestinį kavalerijos korpusą Ofenbergas buvo paskirtas kavalerijos inspektoriumi, taip pat liko Karinės tarybos nariu.

Baronas I. fon Ofenbergas mirė 1870 m. vasario 18 d.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Военная энциклопедия / Под ред. В. Ф. Новицкого и др.. – СПб.: т-во И. В. Сытина, 1911–1915. – Т. 17.
  • Генерал от кавалерии барон И. П. Оффенберг 2-й и наша армейская кавалерия под его начальством с 1856 по 1862 г. Из воспоминаний отставного кавалериста. Киев, 1891
  • Некрологи:
    • «Русский инвалид», 1870 г., № 58
    • «Иллюстрированная газета», 1870 № 12
  • Русский биографический словарь: В 25 т. / под наблюдением А. А. Половцова. 1896–1918.
  • Федорченко В. И. Свита Российских императоров. Книга 2. М–Я. М., 2005