Ivanas Mykolaičukas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ivanas Mykolaičukas
Gimė 1941 m. birželio 15 d.
Čortorija, Černivcių sritis
Mirė 1987 m. rugpjūčio 3 d. (46 metai)
Kijevas
Veikla kino aktorius, scenaristas, režisierius
Vikiteka Ivanas Mykolaičukas

Ivanas Mykolaičukas (ukr. Іван Васильович Миколайчук, 1941 m. birželio 15 d. Čortorija, Černivcių sritis1987 m. rugpjūčio 3 d. Kijevas) – ukrainiečių kino aktorius, scenaristas, režisierius. Poetinio kino atstovas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1957 m. baigė Černivcų muzikos mokyklą, 1961 m. – Černivcų muzikinio dramos teatro studiją. 1965 m. baigė Kijevo teatro institutą. Filmavosi nuo 1964 m., kine sukūrė 34 vaidmenis, 9 scenarijus, pastatė du filmus. Išgarsėjo sukūręs Taraso Ševčenkos ir Ivano Palijčiuko vaidmenis.[1]

Žymesni vaidmenys[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tarasas Ševčenka – Sapnas (Сон), 1964 m., režisierius Vladimiras Denisenko
  • Ivanas Palijčiukas – Užmirštų protėvių šešėliai (Тіні забутих предків), 1964 m., režisierius Sergejus Paradžanovas
  • Mykola – Akmeninis kryžius (Камінний хрест), 1968 m., režisierius Leonidas Osyka
  • Romanas – Anička (Анничка), 1969 m., režisierius Borisas Ivčenko
  • Piotras – Baltas paukštis su juoda žyme (Білий птах з чорною ознакою), 1971 m., režisierius Jurijus Iljenko; su J. Iljenka ir scenarijaus autorius
  • Liubomiras – Zacharas Berkutas (Захар Беркут), 1972 m., režisierius Leonidas Osyka
  • Legenda apie kunigaištienę Olgą (Легенда про княгиню Ольгу), 1983 m., režisierius Jurijus Iljenko

Scenarijai filmams[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Režisuoti filmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Babilonas XX (Вавилон ХХ), 1979 m., vaidino Fabianą, su V. Zemliaku parašė scenarijų
  • Toks vėlyvas, toks šiltas ruduo (Така пізня, така тепла осінь) 1981 m., su V. Korotičiumi parašė scenarijų

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Ivanas Mykolaičukas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XV (Mezas-Nagurskiai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2009. 89 psl.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]