Sergejus Paradžanovas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Sergejus Paradžanovas
ArmenianStamps-157a.jpg
S. Paradžanovas ant Armėnijos pašto ženklo
Gimimo vardas Sarkis Paradžanian
Gimė 1924 m. sausio 9 d.
Tbilisis, TSRS
Mirė 1990 m. liepos 20 d. (66 metai)
Jerevanas, TSRS
Palaidotas (-a) Komitaso panteonas
Tautybė armėnas
Tėvai Josifas ir Siran Paradžanovai
Veikla režisierius, scenaristas, menininkas
Alma mater Maskvos kinematografijos institutas
Žinomas (-a) už „Granatų spalva“, „Užmirštų protėvių šešėliai“
Žymūs apdovanojimai

Ukrainos TSR liaudies menininkas (1990 m.)
Armėnijos TSR liaudies menininkas (1990 m.)
„Nika“ premija (1990 m.)

Commons-logo.svg Vikiteka Sergejus ParadžanovasVikiteka

Sergejus Paradžanovas (rus. Сергей Иосифович Параджанов, tikr. Sarkisas Paradžanianas, arm. արգիս Փարաջանյան, 1924 m. sausio 9 d. – 1990 m. liepos 23 d.) – armėnų kilmės TSRS kino režisierius, scenaristas, menininkas. Ukrainos ir Armėnijos TSR nusipelnęs liaudies menininkas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė armėnų šeimoje Tbilisyje. Baigęs mokyklą dirbo žaislų fabrike.[1] 1943–1945 m. mokėsi Tbilisio konservatorijoje (dainavimo klasėje) ir Tbilisio geležinkelio transporto inžinierių institute, mokėsi šokti Tbilisio operos teatre. 1945 m. išvyko į Maskvą, kur pradėjo mokytis konservatorijoje, bet netrukus jį patraukė kino menas ir Paradžanovas įstojo į Kinematografijos institutą, mokėsi pas Igorį Savčenką.

Sergejus Paradžanovas laikėsi disidentiškai, 1948 m. jam lankantis Tbilisyje inkriminuotas homoseksualizmas. Režisierius nuteistas 5 metams kalėjimo, bet po kasacijos paleistas. 1951 m. vedė totorę Nigjar Serajevą, bet ją užmušė giminės už religijos išsižadėjimą.

Nuo 1949 m. gyveno Kijeve, dirbo O. Dovženkos kino studijoje. 1952 m. baigė Kinematografijos institutą Maskvoje. Su 1965 m. filmu „Užmirštų protėvių šešėliai“ Sergejus Paradžanovas pradėjo naująją tarybinio kino bangą, nukreiptą į dvasinių ir estetinių vertybių paiešką. Už šį filmą Sergejus Paradžanovas buvo apkaltintas vadinamuoju formalizmu, socialistinio realizmo estetikos nepaisymu. 1965–1968 m. pasisakė prieš Ukrainos intelektualų persekiojimą. Neleidus režisieriui kurti filmų, jis ėmėsi rašyti scenarijus.

19741977 m., inkriminavus homoseksualizmą, Paradžanovas buvo įkalintas. Jis nuolat buvo perkeliamas į skirtingas įkalinimo įstaigas, kentėjo nuo žiaurios kalėjimo kastų sistemos, sunkiai susirgo, mėgino nusižudyti. Kalėjime piešė, rašė noveles. Prieš Paradžanovo įkalinimą pasisakė daug žymių TSRS ir užsienio menininkų (Andrejus Tarkovskis, Jurijus Nikulinas, Lilia Brik, Žanas Liukas Godaras, Federikas Felinis, Robertas De Niras ir kt.). Prancūzų rašytojas Luji Aragonas, atsiimdamas Lenino premiją, asmeniškai prašė Leonido Brežnevo paleisti Paradžanovą.[2]

Sergejus Paradžanovas buvo paleistas iš kalėjimo metais anksčiau ir išvyko į Tbilisį. Ten po kurio laiko vėl nuteistas, inkriminuojant kyšininkavimą. Po 9 mėnesių kalėjime paleistas. 1983 m. priimtas į „Gruzija-film“ studiją, galėjo vėl imtis darbo su kinu. 1987 m. lankėsi Roterdamo kino festivalyje, vėliau Miunchene, Venecijoje, Niujorke. 1989 m. perėjo dirbti į „Armenfilm“, bet netrukus susirgo plaučių vėžiu ir mirė.

Kūryba[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ankstyviesiems filmams būdinga žanrinio populiariojo kino stiliaus bruožai. S. Paradžanovo režisūros ekspresyvi romantinė maniera susiklostė filme „Užmirštų protėvių šešėliai“, kuris tapo Ukrainos poetinio kino mokyklos pradžia. Vėlyvieji filmai puošnios formos, turtingos faktūros, juose susilieja įvairių tautų (huculų, armėnų, gruzinų, persų) mitai, legendos, archetipai ir simboliai, aukštinamas grynasis grožis. Jiems būdinga statiški kadrai, tautinės tapatybės išsaugojimo motyvai, pabrėžiamas ryšys su nacionaline tradicija, folkloru, nagrinėjamas meno vaidmuo, dvasingumo paieškos.[3]

Sergejus Paradžanovas sukūrė savo filmų scenarijų (apie 20 neįgyvendintų), trumpametražių filmų, koliažų, grafikos kūrinių. 1991 m. Jerevane įsteigtas S. Paradžanovo muziejus.

Filmografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Andriešas (Андриеш, 1954 m., rež.)
  • Pirmasis vaikinas (Первый парень, 1958 m., rež.)
  • Auksinės rankos (Золотые руки, 1960 m., rež.)
  • Ukrainiečių rapsodija (Украинская рапсодия, 1961 m., rež.)
  • Gėlė ant akmens (Цветок на камне, 1962 m., rež.)
  • Užmirštų protėvių šešėliai (Тіні забутих предків, 1965 m., scen. ir rež., pagal M. Kociubynskį)
  • Granato spalva (Цвет граната 1968 m., rež. ir scen., permontuotas režisieriaus S. Jutkevičiaus, parodytas 1973 m., apie armėnų dainių Sajatą Novą)
  • Legenda apie Suramo tvirtovę (Легенда о Сурамской крепости, 1986 m., rež., pagal M. Lermontovą)
  • Arabeskos pagal Pirosmanio temą (Арабески на тему Пиросмани, 1985 m., rež.)
  • Ašik Keribas (Ашик-Кериб, 1988 m., rež. su D. Abašidze)
  • Gulbių ežeras. Zona (Лебединое озеро. Зона, 1990 m., scen.; rež. Jurijus Ilčenka)

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Григорян Л. Р. Параджанов. – М.: Молодая гвардия, 2011.
  2. Катанян В. В. Параджанов. Цена вечного праздника. – М.: Четыре искусства, 1994.
  3. Laura Blynaitė. Sergej Paradžanov. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XVII (On-Peri). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2010