Istevonų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Germanų dialektinių grupių paplitimas apie pirmuosius mūsų eros metus:

██ Šiaurės germanų kalbos

██ Ingevonų kalbos

██ Istevonų kalbos

██ Irminonų kalbos

██ Rytų germanų kalbos

Istevonų kalbos,[1] arba Vėzerio-Reino germanų kalbos (angl. Weser-Rhine Germanic, vok. Weser-Rhein-Germanisch) – vokiečių kalbininko Frydricho Maurerio (Friedrich Maurer) pasiūlytas terminas, kuriuo vadinama grupė senovės vakarų germanų dialektų, iš kurių kilo žemutinių frankų, Reino frankų dialektai, taip pat ir olandų kalba bei vokiečių vakarų vidurio dialektai.[2] Kitos dvi vakarų germanų dialektų grupės – ingevonų ir irminonų kalbos.

Terminas „istevonų kalbos“ sudarytas pagal istevonus, kultūrinį-kalbinį germanų genčių junginį; istevonus mini Tacitas savo knygoje „Germania“.[3]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]