Irminonų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Germanų dialektinių grupių paplitimas apie pirmuosius mūsų eros metus:

Irminonų kalbos, arba Elbės germanų kalbos – vokiečių kalbininko Frydricho Maurerio (Friedrich Maurer) knygoje „Nordgermanen und Alemanen“ („Šiaurės germanai ir alemanai“) pasiūlytas terminas, kuriuo vadinama nepaliudyta prokalbė, arba vakarų germanų dialektų grupė, iš kurios kilo alemanų, lombardų, tiuringų ir bavarų tarmės. Antikos ir viduramžių laikotarpiu numanomos irminonų kalbų palikuonės padarė didelę įtaką gretimoms vakarų vidurio tarmėms, o vėliau, kaip bendrinės vokiečių kalbos forma, visai vokiečių kalbai apskritai.[1] Kitos dvi vakarų germanų dialektų grupės – ingevonų ir istevonų kalbos.

Terminas „irminonų kalbos“ sudarytas pagal irminonus, kultūrinį-kalbinį germanų genčių junginį; irminonus mini Tacitas savo knygoje „Germania“.[2]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Friedrich Maurer (1942) Nordgermanen und Alemannen: Studien zur germanische und frühdeutschen Sprachgeschichte, Stammes- und Volkskunde, Strasbourg: Hünenburg.
  2. Tac. Ger. 2