Ingevonų kalbos

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Germanų dialektinių grupių paplitimas apie pirmuosius mūsų eros metus:

██ Šiaurės germanų kalbos

██ Ingevonų kalbos

██ Istevonų kalbos

██ Irminonų kalbos

██ Rytų germanų kalbos

Ingevonų kalbos, arba Šiaurės jūros kalbos, – teorinė šiaurinių vakarų germanų kalbų grupė, kuriai priklauso senoji fryzų kalba, senoji anglų kalba, senoji saksų kalba ir jų dabartinės palikuonės. Pirmoje I tūkst. pr. m. e. pusėje ingevonų kalboms priešinamos istevonų (ReinoVėzelio) ir irminonų (Elbės) vakarų germanų arealo kalbinės grupės.[1]

Pavadinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pavadinimas „ingevonų kalbos“ kilęs nuo ingevonų, senovės germanų kultūrinės grupės, arba genties, gyvenusios Šiaurės jūros pakrantėse. Kalbos atžvilgiu ši grupė nebuvo vienalytė, bet vis dėlto pasižymėjo daugybe bendrų bruožų. Matyt, ingevonai kalbėjo skirtingomis, bet tarpusavyje glaudžiai susijusiomis germanų tarmėmis.

Pirmasis ingevonų kalbų grupę savo veikale „Nordgermanen und Alemanen“ („Šiaurės germanai ir alemanai“) 1942 m. pasiūlė išskirti vokiečių kalbininkas Frydrichas Maueris.

Ingevonizmai kitose germanų kalbose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ingevonizmai – visuma reiškinių, kurie yra bendri vokiečių žemaičių tarmėms bei kitoms aplink Šiaurės jūrą išsidėsčiusioms germanų kalboms.

Svarbiausi yra šie ingevonizmai:

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Сизова И. А. Германские языки