Irena Veisaitė

Irena Veisaitė

Gimė	1928 m. sausio 9 d. Kaunas
Mirė	2020 m. gruodžio 11 d. (92 metai) Vilnius

Veikla	literatūrologė, teatrologė

Alma mater	1963 m. Leningrado universitetas

Irena Veisaitė (1928 m. sausio 9 d. Kaune – 2020 m. gruodžio 11 d. Vilniuje^[1]^[2]) – lietuvių literatūrologė, teatrologė.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuo 1934 iki 1941 m. mokėsi Šolom Aleichemo gimnazijoje. Per Antrąjį pasaulinį karą Kauno gete neteko motinos. 1944 m. pavasarį Stefanija Ladigienė, nepaisydama rizikos, išgelbėjo ją, priglaudusi ir paslėpusi savo namuose. Čia I. Veisaitė gyveno iki 1946 m. kovo 14 d., kai sovietai areštavo S. Ladigienę. 1947 m. baigė Vilniaus Salomėjos Nėries gimnaziją. 1953 m. Maskvos universitete baigė germanistikos studijas. 1963 m. Leningrado universitete apgynė mokslų daktaro disertaciją.

Nuo 1953 iki 1997 m. Vilniaus pedagoginiame universitete dėstė Vakarų Europos literatūrą, vokiečių literatūrą, XX amžiaus teatro istoriją. Nuo 1965 m. docentė, nuo 1999 m. VPU garbės profesorė. Nuo 1963 m. žinoma ir kaip teatro kritikė. Paskelbė per 200 straipsnių Lietuvos ir užsienio spaudoje. Taip pat buvo mokyklinių vadovėlių bendraautorė, keliolikos knygų sudarytoja.

Visuomeninė veikla, narystė organizacijose[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1990 m. (kartu su profesoriumi Česlovu Kudaba) Atviros Lietuvos Fondo (ALF) steigėja, iki 1993 m. – ALF valdybos vicepirmininkė, nuo 1993 m. iki 2000 m. birželio mėnesio – ALF valdybos pirmininkė. Taip pat yra įvairių tarptautinių nevyriausybinių organizacijų (valdybų) narė (pvz., „Atviros visuomenės institutas“ (OSI) Budapešte, OSI „ Edukacijos ir Kultūros programų valdybos“, „Jungtinių Pasaulio Koledžų Tarptautinė valdyba“). OSI ombudsmenė ir „Meno ir Kultūros valdybos“ narė, „Jungtinių Pasaulio Koledžų“ Lietuvos nacionalinio komiteto pirmininkė, Tomo Mano kultūros centro kuratoriumo narė, UNESCO Lietuvos nacionalinio komiteto narė, LR kultūros ministerijos Meno tarybos, „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ tarybos narė.

Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1995 m. Ketvirtojo laipsnio Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordinas.
2002 m. Sugiharos fondo – „Diplomatai už gyvybę“ apdovanojimas – Metų Tolerancijos žmogus.
2006 m. Barboros Radvilaitės medalis už nuopelnus kultūrai ir švietimui.
2008 m. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijos garbės ženklas.
2012 m. Gėtės institutas apdovanojo Gėtės medaliu už viso gyvenimo veiklą, kuri buvo varomoji vokiečių ir lietuvių kultūrinių mainų jėga, už kūrybiškumą ir pilietinę drąsą sakyti tai, kas ne visiems patinka.
2015 m. LR Vyriausybės kultūros ir meno premija.
2018 m. Lietuvos Respublikos ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didysis kryžius už nuopelnus Lietuvos Respublikai ir už Lietuvos vardo garsinimą pasaulyje.
2019 m. Lenkijos Respublikoje, Seinuose įsikūręs Tautų, kultūrų ir menų „Paribio“ fondas skyrė „Paribio Žmogaus“ („Człowiek Pogranicza“) titulą.
2020 m. Vokietijos Federacinės Respublikos ordino „Už nuopelnus“ Didysis kryžius (Großes Bundesverdienstkreuz).