Informacinis žanras

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Informacinis žanras – informacijos laikymo, perdavimo forma; žanras. Tai gali būti žinutė, ataskaita, interviu ar reportažas. Jų paskirtis – operatyviai, glaustai paskleisti naujausią informaciją.

Žinutė

Vienas seniausių žanrų, atsiradusių pirmuose leidiniuose, yra žinutė. Tai operatyvus, glaustas pranešimas apie naują įvykį, faktą. Trumpumą, glaustumą lemia pagrindinė tokio žanro kūrinio paskirtis - nedelsiant informuoti apie tai, kas yra svarbiausia, kas sudaro įvykio ar reiškinio esmę. Pranešant apie naujieną, pateikiant faktus, žinutėje jie neanalizuojami, nevertinami, veikėjai plačiau neapibūdinami.

Pagal pateikiamos informacijos pobūdį žinutes skirstome į įvykines ir neįvykines. Įvykinės – susijusios su naujiena. Neįvykinės – su nauja informacija iš mūsų kasdienybės, prie kurios periodiškai grįžtama, informuojant skaitytojus, kas pasikeitė. Šiai grupei galima priskirti kritines žinutes ir pasakojimus apie žmones.

Dažniausiai pateikiamos informacijos esmę išdėstyti reikia atsakymų į klausimus kas, kur, kada forma. Laiko atžvilgiu įvykis aprašomas trejopai: vyko, vyksta, vyks. Laikomasi įvykio chronologijos. Informacija renkama stebint patį įvykį arba gaunant ją iš liudininkų. Žinutėje gali būti pranešama ne tik tai, kas yra nauja, pažangu, propaguojamos naujienos, bet ir iškeliami trūkumai, kritikuojama.

Žinutės būna išplėstinės, kronikos, paprastosios:

• Kronikos žinutėje trumpais sakiniais, „telegrafiniu stiliumi“ atsakoma į klausimus „kas? kur? kada?“. Kronikos žinutės gali būti grupuojamos su rubrikomis.
• Paprasta žinutė – glaustas pranešimas su informatyviu pavadinimu, pateikiantis įvykį ar reiškinį apibūdinančių konkrečių faktų.
• Išplėstinėje žinutėje pateikiami ne tik svarbiausi, visuomenę dominantys faktai bei detalės, bet ir plačiau paaiškinama, kodėl ir kaip tas įvykis ar reiškinys įvyko - nurodomos priežastys, aplinkybės, pasekmės bei rezultatai.

Žinutėje labai svarbus vaidmuo tenka pavadinimui ir pateikimo stiliui. Šio žanro kūriniuose atsispindi įvairūs visuomeninio, politinio, ekonominio, kultūrinio, mokslinio gyvenimo įvykiai ir reiškiniai, daugiau ar mažiau dominantys visuomenę šiuo metu.

Žinutė laikoma pačiu objektyviausiu rašiniu, paremtu konkrečiais faktais bei jų detalėmis ir teikiančiu patikimą, realią, tikrovę atspindinčią informaciją.

Ataskaita

Ataskaita – žurnalistikos kūrinys, pateikiantis informaciją apie renginius, kur veiksmas reiškiamas žodžiu – mitingus, konferencijas, suvažiavimus, posėdžius, pasitarimus, seminarus, susitikimus. Čia pagrindinis informacijos šaltinis – pranešėjų kalbos. Ataskaitoje apie renginį informuojama išsamiau ir detaliau nei žinutėje, pateikiama daugiau žinių apie jo eigą ir rezultatus, kad skaitytojas galėtų susidaryti aiškų vaizdą apie renginio pobūdį, tikslą bei reikšmę visuomenės gyvenime. Ataskaitos objektas – ne pati tikrovė, o jau kažkieno suvokta ir perteikta tikrovės samprata.

Dažnai skiriamos ataskaitos rūšys - paprastoji (protokolinė), teminė, probleminė, analitinė:

• Paprastoji ataskaita rengiama tada, kai norima tik operatyviai, išsamiai informuoti skaitytojus apie įvykį – susirinkimą, konferenciją, suvažiavimą, pasitarimą, posėdį, kuo tiksliau pateikti tokių renginių aprašymą.
• Norėdamas pateikti teminę ataskaitą, žurnalistas pirmiausia pasirenka vieną arba kelias temas, kurios buvo labiausiai akcentuojamos renginyje. Paskui jis teminiu principu sugrupuoja perskaitytus pranešimus bei pasisakymus ir juos aprašo, nesilaikydamas jų buvusio eiliškumo.
• Probleminėje ataskaitoje žurnalistas gali ne tik aprašyti ir apibūdinti įvykusį renginį, bet ir atkreipti dėmesį į renginyje nagrinėtus sudėtingus, sunkiai išsprendžiamus klausimus, problemas. Labai dažnai pranešimas apie įvykį probleminėje ataskaitoje panaudojamas kaip pretekstas iškelti labai svarbią visuomenei problemą. Probleminės ataskaitos tikslas – iškelti, išryškinti visuomenei svarbią problemą, atkreipti į ją skaitytojų dėmesį, bet ne išanalizuoti ir pateikti sprendimo variantus.
• Analitinėje ataskaitoje autorius renginyje iškeltas problemas nagrinėja pasiremdamas renginio ir kita papildoma medžiaga, savo paties sukauptais faktais bei duomenimis. Jis stengiasi atskleisti priežastis tų problemų, faktų ir reiškinių, apie kuriuos buvo kalbama renginyje ir galinčių sukelti visuomenės susidomėjimą.

Interviu

Interviu ({{en|interview|| 'pokalbis akis į akį') – žurnalistikos žanras, naudojamas žurnalisto pokalbiui su visuomenę dominančiu asmeniu (arba žmonių grupe) perteikti. Tai vienas labiausiai paplitusių žanrų spaudoje. Jis dažniausiai pasitelkiamas, kai kalbinamas asmuo gali autoritetingai pateikti visuomenei kokią nors svarbią informaciją, kai norima sužinoti jo nuomonę kokiu nors klausimu, kai domina pati jo asmenybė, gyvenimo būdas. Dialogo, pasakojimo pirmuoju asmeniu arba perpasakojimo forma interviu žanro publikacijoms suteikia įtikinamumo, dramatiškumo, intymumo atspalvį. Svarbi interviu žanro ypatybė yra ta, kad jame žurnalistui tenka gana aktyvus vaidmuo – jis imasi iniciatyvos, veda visą pokalbį, galėdamas jį pakreipti norima linkme.

Skiriamos kelios interviu rūšys. Pagal pokalbio užrašymo būdus gali būti interviu-dialogas, interviu-monologas, interviu-pasakojimas. Pagal turinio pobūdį skiriamos interviu-vaizdelio ir interviu-diskusijos rūšys.

• Dažniausiai pasitaikanti interviu rūšis yra interviu–dialogas. Po kiekvieno žurnalisto klausimo pateikiamas pašnekovo atsakymas. Klausimai būna konkretūs, suformuluoti priklausomai nuo pašnekovo individualybės, profesijos, kompetencijos.
• Interviu monologas - vieno asmens atsakymas į žurnalisto užduotą klausimą. Čia pokalbio turinys yra išdėstytas vientisame pašnekovo pasakojime.
• Interviu-pasakojimas - žurnalisto pokalbis su visuomenei žinomu arba kuo nors pasižymėjusiu asmeniu, kai jis pateikiamas ne visas, o tik išdėstytas bendrais bruožais. Pašnekovo atsakymus žurnalistas arba perpasakoja, arba pateikia labai sutrumpintus.
• Interviu-vaizdelis: jame ne tik išdėstomas pokalbio turinys, bet ir aprašomos vykusio pokalbio aplinkybės, pobūdis, sąlygos. Per pokalbyje išgirstas mintis piešiamas pašnekovo portretas, atskleidžiami svarbiausi asmenybės bruožai.
• Interviu-diskusija – visuomenei žinomų žmonių atsakymai į laikraščio ar žurnalo redakcijos pateiktą anketą, kelis klausimus, susijusius su aktualia tema ar problema.

Interviu žanrui priskiriama ir spaudos konferencija, kurioje valstybės vadovas, valstybinės ar privačios institucijos vadovas arba visuomenei žinomas asmuo praneša žurnalistams svarbias naujienas, išreiškia savo nuomonę, atsako į klausimus.

Reportažas

Reportažas (pranc. reportage; angl. report 'pranešti') – tai žurnalistikos kūrinys, operatyviai, dinamiškai, įtaigiai pasakojantis apie įvykius, reiškinius, kurių stebėtojas buvo pats autorius. Jame glaustai, vaizdžiai, panaudojant faktus ir būdingiausias detales, pateikiama skaitytojui, žiūrovui arba klausytojui įvykių raida taip, tarsi jis būtų buvęs stebėtojas. Panaudojant meninės raiškos priemones, sukuriamas vadinamasis dalyvavimo efektas. Reportažui būdingas informacijos naujumas ir aktualumas.

Reportažo autoriaus svarbiausias uždavinys – papasakoti apie įvykį stebėtojo arba dalyvio akimis. Reportažo centre yra įvykis – konkretus faktas, kuris atspindi pokyčio momentą, tikrovės pasikeitimą. Reportažas – tai tam tikro įvykio istorija.

Žurnalistas turi būti įvykio, apie kurį pasakoja, tiesioginiu liudininku, privalo pats ten pabuvoti, susipažinti su aplinka, pabendrauti su žmonėmis. Įvykių ar reiškinių vaizdavimas per asmeninių pojūčių prizmę sustiprina autoriaus vaidmenį reportaže ir išryškina pagrindinius šio žurnalistikos žanro bruožus.

Skiriamos kelios reportažų rūšys - įvykinis, pažintinis, probleminis:

• Įvykiniame reportaže pasakojama apie naują, visuomenei reikšmingą įvykį.
• Pažintiniu reportažu siekiama papasakoti apie kokį nors naują, mažai žinomą objektą, kuris gali būti įdomus visuomenei.
• Probleminiame reportaže pasakojant apie įvykį ar objektą, kartu pateikiami žurnalisto apibendrinimai bei apmąstymai, įterpiama specialisto nuomonė. Reportažo autorius vaizdžiai atkuria įvykį, stengiasi jį paanalizuoti, nurodyti reikšmingus reiškinius. Reportažo raiškos priemonės, turinys ir struktūra priklauso ir nuo to, kurioje žiniasklaidos priemonėje jis pateikiamas.

Pagal tai reportažas skirstomas į radijo reportažą, televizijos reportažą, foto-reportažą.

Literatūra

Vytas Urbonas - „žurnalistikos teorija“; Klaipėda, 2002 m. Klaipėdos universiteto leidykla. „Žurnalisto žinynas“ (sudarytojas Vilius Užtupas); Kaunas, 1992 m. „Vilius“.