Ilja Frankas
 |
Dėmesio! Straipsnis ar jo dalis neturi išnašų į patikimus šaltinius. Dėl to medžiaga gali būti nepatikima. Pagal Vikipedijos nuostatas, nepatikrinama informacija gali būti trinama. Paieškokite patikimų šaltinių ir paremkite medžiagą išnašomis į šaltinius. |
Ilja Michailovičius Frankas (rus. Илья́ Миха́йлович Франк; 1908 m. spalio 23 d. Sankt Peterburge – 1990 m. liepos 22 d. Maskvoje) – sovietų fizikas ir Nobelio premijos laureatas.
Biografija
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Matematikos profesoriaus Michailo Liudvigovičiaus Franko ir jo žmonos Jelizavetos Michailovnos Grazijanovos sūnus. Po Maskvos Valstybinio Universiteto baigimo 1930 m. dirbo iš pradžių pas profesorių Aleksandrą Tereniną (1896-1967) Leningrade, o 1934 m. persikėlė š Rusijos Mokslų Akademijos Lebedevo institutą. 1935 m. apsigynė daktoaro laipsnį ir 1944 m. tapo profesoriumi. 1941 m. jam patikėta vadovauti Atomo branduolio laboratorijai, o 1957 m. papildomai paskirtas Branduolio tyrimų instituto neutronų laboratorijos direktoriumi.
1937 m. vedė istorikę Elą Abramovną Beilichis, su ja turėjo sūnų Aleksandrą.
1958 m. kartu su Pavelu Čerenkovu ir Igoriu Tamu gavo Nobelio fizikos premiją už Čerenkovo efekto atradimą ir interpretaciją.
 |
Šis straipsnis apie Rusijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |