Ilgasis namas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.
Ibanų ilgasis namas (1896 m.)
Vikingų ilgojo namo rekonstrukcija

Ilgasis namas – bendruomeninis gyvenamasis namas, būdingas daugiausia neklasinėje santvarkoje gyvenančiose visuomenėse. Ilgasis namas paprastai būna išilgo plano, sudarytas iš vienos bendros patalpos, kurioje gyvena dalis arba visa bendruomenė.

Europoje ilgieji namai statyti neolite, apie VI–V tūkstm. pr. m. e. Šitokio tipo statiniai buvo būdingi juostinės keramikos, Kukutenio kultūroms. Viename kaime būta 6–12 tokių namų, juos užimdavo didžiosios šeimos. Germanų tautos ir vėliau statė ilguosius namus (medinius, akmeninius). Fryzijoje, Bretanėje tokie šeimyniniai ilgieji namai statyti iki pat XIX a.

Ilgieji namai buvo būdingi Šiaurės Amerikos indėnams, ypač irokėzams bei šiaurės vakarų Ramiojo vandenyno pakrantės tautoms. Amazonijos indėnai stato arba didelį pailgą namą maloką (tukanai, šinguanai, tupiai) arba apskritą atvirą statinį (šaboną) apie centrinę aikštę (pvz., janomamai).

Ilgieji namai yra tradicinis Pietryčių Azijos tautų būstas. Jie statomi iš medžio, bambukų, įrengiami ant polių upių arba ežerų pakrantėse, kalnų atšlaitėse.

Ilgieji namai būna nuo kelių ir keliasdešimties metrų ilgio, paprastai turi kelis židinius ir išėjimus. Kiekvienas bendruomenės narys pastate turi sau skirtą vietą.