Humanitarizmas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Humanitarizmasetinė pozicija, kurios pagrindas yra susirūpinimas žmonių gerove ir poreikiais, ypač tų asmenų, kurie yra pažeidžiami, kenčiantys, esantys pavojingose situacijose. Humanitarizmo atstovai vadinami humanitarais arba humanitariniais darbuotojais, humanitariniais savanoriais. Jie pasisako už vieningą žmoniją, pagalba vieni kitiems nepaisant politinių nesutarimų arba karinių konfliktų, pasirūpinimą nepalankioje padėtyje atsidūrusiais žmonėmis, nepaisant to, kur ir kas tokie jie yra. Po Šaltojo karo pabaigos, humanitarizmas taip pat pradėtas sieti su žmogaus teisių apsauga.[1]

Humanitarizmas įgyvendinamas praktikoje kuriant humanitarinę teisę, reaguojant į humanitarines krizes, teikiant humanitarinę pagalbą.

Principai[taisyti | redaguoti kodą]

Yra išskiriami keturi pagrindiniai humanitarizmo principai:[2]

  1. humanizmas – rūpestis žmonėmis, jų poreikių svarbos pripažinimas;
  2. nešališkumas – objektyvių kriterijų naudojimas, nesirėmimas išankstiniais nusistatymais, nediskriminavimas tautybės, rasės, religiniu ar kitokiu pagrindu;
  3. universalumas – manymas, kad visos bendruomenės yra lygios ir turinčios vienodą pareigą viena kitai padėti;
  4. neutralumas – nesisiejimas su jokia politine grupe ar judėjimu.

Veikla[taisyti | redaguoti kodą]

Humanitariniai darbuotojai vyksta į krizių apimtas vietas ir vykdo jose įvairia veiklą: dalina maistą, teikia medicininę pagalbą, rūpinasi apgyvendinimu, gyvenviečių atstatymu. Daugiausiai dėmesio kreipiama tuo metu būtiniausiems žmonių poreikiams patenkinti.

Organizacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Didžiausios humanitarinės organizacijos yra Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus ir Raudonojo Pusmėnulio Judėjimas, Gydytojai be sienų, Peace Corps ir kt.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Yukiko Nishikawa. Japan's Changing Role in Humanitarian Crises. Taylor & Francis, 2005, p. 11
  2. Oliver Ramsbotham, Tom Woodhouse. Humanitarian Intervention in Contemporary Conflict. Wiley, 1996, p. 14-15