Horonas
Horonas, Hauranas – dievas vakarų semitų mitologijoje. Tai daugiausia chtoninė dievybė, savo funkcijomis artima Mesopotamijos Nergalui ir kanaaniečių Rešefui.[1]
Žinios apie Horoną siekia II tūkst. pr. m. e. pradžią – teoforinių asmenvardžių aptinkama Sirijoje (įskaitant Marį), Palestinoje.[1] Ugarite teoforinių asmenvardžių nėra aptinkama. Nors minimas mituose, Horonas nebuvo reikšminga dievybė ugaritų panteone.[2] Asmenvardžių aptinkama apytikriai iki 600 m. pr. m. e. Pradedant Amenhotepo II valdymu, XVIII bei XIX dinastijų laikais, Horono kultas buvo sutinkamas ir Egipte. Čia jis vaizduotas sakalo pavidalo, naguose sugriebęs gyvates. Toks įvaizdis susiklostė dėl tapatinimo su Horu.[1][2] Teigiama, kad Horono kultas Egipte galėjo paplisti drauge su Rešefo ir deivės Anat kultu (su jais Horonas buvo glaudžiai siejamas).[3] Nilo deltos regione Horonas garbintas kaip dykumų dievas, apsaugantis nuo priešų, kurie pasirodo iš dykumos. Tėbų vakariniame krante tapatintas su dievu Šedu, o Gizoje – su Didžiuoju sfinksu.[2] Jamnijoje (dab. Javnė) Horono kultas dar buvo išsilaikęs helenizmo laikais.[3] Įraše iš Delo kaip Jamnijos gyventojų garbinta dievybė minimas drauge su Herakliu. Senajame Testamente sutinkamas vietovardis Bet Horonas („Horono namai“), kuriuo įvardijamos dvi gyvenvietės, buvusios greta Jeruzalės. Su šiuo dievu gali būti susijęs ir Horonaimas – vietovė Moabe.[2]
Horonas minimas įvairiuose įrašuose, kaip antai maginiame tekste iš Arslan Tašo, ugaritų Kereto mite.[1] Šiame mite Horonas – karaliaus valdžios gynėjas. Pasakojama, kaip karalius prakeikia maištingą sūnų Jacibą, prašydamas Horono suskaldyti jo galvą. Horonas veikia drauge su deive Astarte, pasirodo peslio pavidalu.[3][1] Horonas minimas ir ritualinio pobūdžio tekste, manoma, skirtame apsisaugoti nuo gyvatės įkandimo. Tekste minima kumelės pavidalo deivė, kuriai graso nuodinga gyvatė. Deivė pagalbos kreipėsi į 11 dievų, tačiau nė vienas iš jų jai nepadėjo, todėl jai beliko kreiptis į Horoną. Šis sutiko deivei padėti. Iš pradžių Horonas atliko ritualą su datulių keke. Tuomet šį dievą apėmė aistra ir jis pasiprašė priimamas deivės akivaizdon. Deivė iškėlė sąlygą – kaip vestuvių dovanos paprašė gyvatės. Šio pasakojimo pabaiga nėra išlikusi.[1]
Viena vertus, Horonas buvo laikomas žmogui priešiškų demonų valdovu, kita vertus, jo buvo šaukiamasi ir norint nuo demonų apsisaugoti.[2] Be to, Horono užkalbėjimais neretai būdavo šaukiamasi kaip dievybės, galinčios pakenkti priešams.[1]
Horono vardas siejamas su arabų kalbos žodžiu hôr, reiškiančiu „šulinio dugnas“, „ola“, ir gali būti suprantamas kaip „gilusis, gyvenantis požemio pasaulyje“.[1][2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 1,7 Gwendolyn Leick (2002). A Dictionary of Ancient Near Eastern Mythology, p. 80. ISBN 9781134641024.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Van der Toorn, Karel; Becking, Bob; Van der Horst, Pieter W. (eds.). Dictionary of Deities and Demons in the Bible. Brill. p. 425–426.
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Мифы народов мира. Хорон , И. Ш. Шифман – 2-е изд., 1992. Москва: Советская Энциклопедия.